LTGlaudžius kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir Prancūzijos grindžia pirmosios nepriklausomybės metu sukaupta patirtis. Tarpukariu prancūzų kalba daugeliui buvo pirmoji užsienio kalba, Prancūzijoje studijavo rašytojai ir dailininkai, buvo organizuojamos parodos ir t. t. Aptariant prancūzų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą, svarbu suprasti istorinį kontekstą, tarptautinę ir vidaus politiką bei socialinę raidą. Straipsnio tikslas – ne išsamiai aptarti Prancūzijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius, bet mėginti išsiaiškinti politinę ir socialinę logiką, kuri paaiškina, kodėl tam tikru periodu prancūzų kultūra buvo reikšmingas ir naudingas kanalas į Europos civilizaciją, leidęs Lietuvos visuomenei įsitvirtinti europinėje kultūroje. Siekiant šio tikslo, išskiriami keli chronologiniai laikotarpiai. 1918–1923 metai buvo sunkus jaunos Lietuvos valstybės laikotarpis, kai Prancūzija tapo atsvara Vokietijos įtakai. Nuo 1923 m. iki 1934 m. Lietuva kovojo su Lenkija ir Vakarų spaudimu. Prancūzijos kultūrinė ir ekonominė įtaka stiprėjo. Nuo 1934 m. iki karo intensyvėjo lietuvių ir prancūzų bendruomenės veikla. Atsižvelgiant į istorinius duomenis, matyti, kad tarpukariu susiklostė išskirtinės aplinkybės prancūzų kalbos ir kultūros sklaidai Lietuvoje. Tai rodo, kad svetimos kultūros svarba valstybėje yra susijusi su daugybe ilgalaikių veiksnių (demokratijos idealais, katalikybe), siekių (įsiterpti į Europos kultūrą) ir trumpalaikėmis aplinkybėmis (politinėmis sąlygomis).Reikšminiai žodžiai: Kultūriniai ryšiai; Kultūriniai santykiai; Prancūzija (France); Tarpukaris; Tarpukaris, Prancūzija, Lietuva, diplomatiniai ir kultūriniai santykiai; Between two wars; Cultural relations; France; Interwar period; Interwar period, France, Lithuania, diplomat and cultural relationships; Lithuania.