Katalikų ir religinių mažumų pogrindis Lietuvoje 1944-1956 m.
LTRibodamas Lietuvos Bažnyčių bei religinių bendruomenių veiklą, persekiodamas dvasininkus, sovietų režimas pasiekė dvejopų rezultatų. Viena vertus, tokia politika efektyviai mažino oficialius religingumo rodiklius, tačiau kartu išprovokavo bažnytinio pogrindžio atsiradimą. Šis pogrindis nebuvo atvirai antisovietinis, agresyvus, atvirkščiai, - dažniausiai apsiribota vien religiniais poreikiais. Jį sąlygojo ne vien valdžios politika, bet ir dvasininkų bei tikinčiųjų opozicija režimo suvaržymams pernelyg nuolaidžiavusiai kai kurių konfesijų bažnytinei vadovybei. Pasitelkus archyvų šaltinius tiriama, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu mastu religinis gyvenimas persikėlė į pogrindį Lietuvoje 1944-1956 m., kai Bažnyčios persekiotos labiausiai. Analizuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir iš senų laikų išlikusių religinių mažumų bendruomenių (žydų, stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų, reformatų, judėjų, baptistų, adventistų, metodistų, jehovistų, musulmonų, karaimų) situacijos. Sovietinio rėžimo radikalūs kontrolės bei administravimo metodai visiškai suvaržė Bažnyčių bei religinių bendruomenių veiklą. Tokia politika labiausiai gniuždė ir taip negausias Lietuvos religines mažumas. 1948-1951 m. įregistruotos bažnyčios bei maldos namai nuosekliai uždarinėti, kol religinės mažumos jų išsaugojo vos po 1-2 (išskyrus stačiatikius, sentikius, evangelikus liuteronus bei reformatus), jie eliminuoti iš didžiųjų miestų. Tos religinės bendruomenės, kurių maldos namų sovietų valdžia neregistravo arba visai išretino jų tinklą (judėjų, baptistų, adventistų, metodistų, jehovistų, musulmonų, karaimų), toliau gyvavo pogrindyje.Tikintieji rinkdavosi konspiratyviai vieni kitų namuose, kapinėse, atsirado „nelegalių“ (t. y. neįregistruotų) dvasininkų. Katalikai ir gausesnių religinių mažumų tikintieji turėjo daugiau galimybių tenkinti savo religinius poreikius, todėl jų perėjimo į pogrindį mastas buvo sąlyginai mažesnis. Vis dėlto valdžios institucijų pastangos leidimais ir draudimais reglamentuoti religinį gyvenimą vertė tikinčiuosius daugelį tradicinių apeigų atlikinėti slapta, nusižengiant draudimams. Į gilų pogrindį persikėlė likviduotos bažnytinės struktūros ir ypač griežtai persekiota veikla (katalikų vienuolijos, bažnytinės brolijos, religinės literatūros dauginimas bei platinimas, vaikų katekizavimas ir kt.). Dėl įsigalinčio nepakantumo „religiniams prietarams“ tikintieji vis labiau vengė viešumos. Visos sovietų valdžios grandys (centrinės ir vietinės) žinojo esant bažnytinį pogrindį ir su juo kovojo. Paprastai nukentėdavo atskiri „demaskuoti“ asmenys (išskyrus jehovistus, kurie buvo ištremti), tačiau pastebimai susilpninti pogrindį nepavyko, atvirkščiai, – po 1953 m. režimui švelnėjant tapo akivaizdi jo augimo ir plėtojimosi tendencija. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Bažnytinis pogrindis; Bažnyčių ir religinių bendruomenių persekiojimas; Katalikai; Lietuvos katalikų Bažnyčia; Lietuvos religinės mažumos; Pogrindis; Religinės mažumos; Catholics; Lithuania; Lithuanian Roma Catholic Church; Lithuanian religious minorities; Religious minorities; The persecution of Churches and religious communities; Underground; Underground of Church.
ENThe confessional policies of the Stalin regime - the persecution of Churches and religious communities, restrictions on their activities, an attempt with a single stroke to end the long-standing traditions of the faithful - encouraged the emergence of an underground Church. This underground was not openly anti-Soviet and aggressive, but on the contrary - usually limited its activities only to religious needs. It was conditioned not only by government policies, but also by the opposition of the clergy and the faithful to the church leadership of some confessions that were too compliant to the regime's constraints. Relying on archival sources the article investigates under what circumstances and to what extent did religious life move into the underground in Lithuania in 1944-1956, when the Churches were persecuted the most. The situation of Lithuania's Catholic Church and of the long time in the country existing religious minority communities (Jews, Old Believers, Orthodox, Lutherans and Reformed Evangelicals, Baptists, Adventists, Methodists, Jehovah Witnesses, Muslims, and Karaites) were analyzed. The Soviet regime's radical methods of control and administration completely inhibited the activities of the Churches and religious communities. This policy constrained mostly religious minorities of Lithuania. In 1948-1951 the registered churches and houses of worship were consistently closed until the religious minorities could preserve just 1-2 of them (except for the Old Believers, Orthodox, Lutherans and Reformed Evangelicals). They were eliminated from the major cities. The religious communities, whose houses of worship the Soviet government did not register or totally weeded out their network (Jews, Baptists, Adventists, Methodists, Jehovah Witnesses, Muslims, and Karaites) continued to exist underground.The faithful would gather in a conspiratorial manner in each other's homes and cemeteries, „illegal" (i.e. unregistered) clergy also appeared. Catholics and believers of the more numerous religious minorities had more opportunities to satisfy their religious needs, so the scale of their transfer to the underground was relatively smaller. Nevertheless, the efforts of the authorities to regulate religious life by permits/prohibitions forced the believers to carry out many of the traditional rituals secretly, violating the prohibitions. The liquidated Church structures and especially persecuted activities (Catholic monasteries, Church brotherhoods, the propagation and distribution of religious literature, teaching catechism to children, etc.) moved to the deep underground. Due to enforced intolerance toward „religious superstition" the believers increasingly shunned public activities. All chains (central and local) of the Soviet authorities knew that the underground Church existed and fought against it. Usually „demasked" individual persons (except for the Jehovah Witnesses who were deported) would suffer, but the authorities failed to weaken significantly the underground, on the contrary - after 1953 as the regime became less severe the trend of its growth and spread became clear. [From the publication]
