Apie modernybę, beprotybę ir humanizmą

LTStraipsnyje nagrinėjamos modernybės, beprotybės ir žmonijos sąvokos. Teigiama, kad naujybė kaip gyvenamosios aplinkos kūrybinis fenomenas randasi nuostatų ir tradicijos sąveikos aplinkoje, o humanizmas išauga iš egzistencinių nuostatų ir gyvenamosios aplinkos sąveikos, tapdamas žmonių egzistencinės visumos kūrybiniu veiksniu. Humanizmo fenomenas suprantamas ir kaip žmogaus egzistencinės aplinkos dalis, ir kaip jos plėtros veiksnys, persmelkiantis kalbinę egzistenciją. Autoriaus nuomone, humanizmas yra egzistencinės kūrybos rūpestis, o vartotini daiktai tampa fenomenais tada, kai jie išsikovoja dalį šioje kūryboje. Teigiama, kad kuo ši kova aršesnė, tuo protas yra kūrybiškesnis ir laisvesnis. Nagrinėdamas kūrybos ir beprotybės sąsajas, autorius teigia, kad kūrybinė naujybė, su kuria ribojasi beprotybė, iškyla kaip įtampa tarp žmogaus siekių ir tradicijos, kurioje jis išaugęs. Teigiama, kad naujybė, pavadinta modernybe ar postmodenybe, neatsiejama nuo antikinės minties tradicijos, ir šiame kūrybinėje ryšyje skleidžiasi humanizmas kaip įvardijama tikrovė, tampanti egzistencinės visumos kūrybiniu veiksniu. Autorius laiko tai kūrybos fenomenologijos įtikrovinimo ir įvardijimo dialektika, apimančia egzistencijos, etikos ir estetikos sąveiką. Kultūra laikoma egzistencijos sankūryba su Kitu - žmogumi, daiktu ar Dievu. Kitas įribinamas, jam suteikiama vieta mūsų egzistencinėje visumoje, kurią jis savo ruožtu išplečia. Reziumuojama, kad kūrybos fenomenologija skleidžiasi kaip etikos, estetikos ir kultūros dialektika, kurios turinys -. žmogaus egzistencinė kūryba.Reikšminiai žodžiai: Beprotybė; Egzistencija; Foucault, Michelis; Humanizmas; Kūrybos fenomenologija; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Modernybė; Existence; Foucault, Michel; Humanism; Madness; Modernity; Modernity, humanism; Phenomenology of creation.

ENThe article examines the definitions of modernity, insanity and humanity. It is stated that the novelty as a creative phenomenon in the living environment appears in the interaction environment of provisions and traditions, and humanism grows out of the interaction of existential provisions and the living environment and becomes the creative action of the existential entirety of people. The phenomenon of humanism is understood as both the part of the human existential environment and the factor of its development that runs through the linguistic existence. According to the author, humanism is a concern of the existential creation, and the items we use become phenomenon when they earn a spot in this creation. It is stated the fiercer this fight is, the more creative and freer the mind is. While analyzing the connections between creation and insanity, the author states that the creative novelty, with which insanity is adjacent to, emerges as the suspense between human goals and the tradition, where he grew up. It is stated that the novelty, which is called modernity or post-modernity, is inseparable from the ancient thought tradition, and humanism unfolds in this creative connection as the mentioned reality, which becomes the creative factor of the existential entirety. The author considers it to be the dialectics of naming and turning phenomenology into reality, and it covers the interactions of existence, ethics and aesthetics. Culture is the creation with the Other - person, thing or God. The other is limited, it received a place in our existential entirety, which he expands. It is summed up that the phenomenology of creation expands itself as the dialectics of ethics, aesthetics and culture, and its content is the existential creation of a human.