Kafka versus Kantas Derrida postfilosofijoje

LTStraipsnyje Jacques Derrida postfilosofijoje yra analizuojamas filosofijos ir literatūros suartėjimo prieigų dekonstrukcinis tyrimas. To atspirties taškas - Derrida Kafkos parabolės Prieš įstatymą romane Procesas perskaitymas. Iš Kafkos romano ištraukos Derrida išveda įstatymo ir literatūros gimimo paralelę, kuri dar sykį padeda priartėti prie différance. Išryškinti paslapties ir singuliarumo temą Derrida leidžia sodininko, kaip kantininko, interpretacija. Su paslapties ir parašo temomis jo tekstuose yra artimai susijusi singuliarumo samprata. Habermasas filosofijos ir literatūros santykį interpretuoja iš sodiečio - kantininko, o Derrida - iš durininko - perspektyvos. Derrida tekstuose labai svarbi yra parašo sąvoka. Derrida teksto rašymą laiko autobiografiniu rašymu netraktuodamas jo nei kaip filosofijos, nei kaip literatūros. Kiti autoriai, tampantys autobiografiniu įvykiu, palieka rašančiojo atmintyje pėdsakus, tampa tiksliuoju jo parašu. Derrida interpretuoja tekstą kaip išskirtinai literatūrinį tekstą, kaip fikciją, netikrą istoriją, supriešindamas filosofiją ir literatūrą. Derrida manymu, įstatymą ir literatūrą suartina fiktyvus pasakojimo pobūdis. Apie tai, kas niekada nenutiko, gali papasakoti tik literatūra.Reikšminiai žodžiai: Kafka; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Derrida; Postfilosofija; Postmodernizmas; Kafka; Kant; Derrida; Postphilosophy; Postmodernism.

ENThe article examines the deconstructional analysis of approximation of philosophy and literature in the post-philosophy by Jacques Derrida. The starting point is the reading of the “against the law” parabola in Franz Kafka’s novel “The Trial” by Derrida. Basing on an excerpt from Kafka’s novel Derrida derives the parallel of birth of the law and literature, which once again helps the reader to get closer to the différance. The possibility to highlight the subject of the secret and singularity is provided to Derrida by interpretation of the gardener as the personification of Kant. The concept of singularity is closely related in Derrida’s texts with the subjects of secret and signature. Jurgen Habermas interprets the relation between philosophy and literature from the perspective of the gardener as the personification of Kant and Derrida – from the doorman’s perspective. In Derrida’s texts the concept of signature is extremely important since he considers the writing of a text as autobiographical writing without treating it as philosophy or as literature. Other authors, who become an autobiographical event, leave traces in the memory of the writer and become his signature. Derrida interprets the text as an exceptionally literary text, as fiction, a fake story, thus contrasting philosophy and literature. In Derrida’s opinion, the law and literature are approximated by the fictitious character of storytelling, since only literature can tell of something that never really happened.