Konceptualiosios kritikos viršūnės ir gelmės : recenzija

LTRecenzijoje aptariama Aušros Jurgutienės parengta rinktinė „XX amžiaus literatūros teorijos: Konceptualioji kritika“. Pirmiausia keliamas klausimas dėl 23 knygos straipsnių autorių (V. Daujotytės, D. Jonkaus, R. Šilbajorio, K. Nastopkos, G. Viliūno, D. Čiočytės, A. Jurgutienės, V. Kelertienės, P. Subačiaus ir kt.) pasirinkimo ir jų ryšio su atstovaujama metodologija, kadangi absoliuti dauguma jų, recenzento nuomone, regis pirmąkart buvo panardinti į metodologines gelmes, iš kurių be gelbėjimosi liemenės gali ir nebeišnerti. Jeigu „kodas“ nėra iki galo suvoktas, jeigu jis nėra įaugęs į tyrinėtojo kūną ir kraują ir neleidžia kūrinio suvokti kaip organiškos vienovės, gali susidaryti įspūdis, kad metodologijos yra konceptualių kodų-visrakčių rinkinys, iš kurio kiekvieną kartą pasirenkamas vis naujas perskaitymo raktas. Išvengti povandeninių uolų knygos sudarytoja galėjo apskritai panaikinusi metodologines lentynas, nepririšusi autorių prie vienos metodologijos, nesuvaržiusi jų jokiais konceptualiais įsipareigojimais, o straipsnius surūšiavusi pagal kokį laisvesnį skiriamąjį ženklą. Ne vienas autorius, įgrūstas į mokslinius jo polinkius nelabai atitinkantį skyrelį, atrodo, šauna pro šikšnelę, kaip antai abu šioje knygoje pasireiškiantys mitokritikai. Recenzento teigimu labai autentiški yra R. Pociūtės psichoanalitiniai samprotavimai apie B. Radzevičių. Iš kitos knygos atėjęs V. Rubavičius priskirtas fenomenologų-hermeneutikų grupei, tačiau teoriniu E. Mieželaičio ir A. Miškinio poezijos lyginimo atskaitos tašku jis pasirenka vieną esminių „naujosios kritikos“ postulatų.Reikšminiai žodžiai: Aušra Jurgutienė; Literatūros teorijos; Aušra Jurgutienė; Theory of literature.

ENThe review discusses a collection “XX amžiaus literatūros teorijos: Konceptialioji kritia” [Literary Theories of the 20th c.: Conceptual Criticism]by Aušra Jurgutienė. First, it discusses the issue of selection of authors of 23 articles of the book (V. Daujotytė, D. Jonkus, R. Šilbajoris, K. Nastopka, G. Viliūnas, D. Čiočytė, A. Jurgutienė, V. Kelertienė, P. Subačius etc.) and their relation with the methodology they represent, since the absolute majority of them, as the reviewer believes, were dealing with methodology for the first time. If the “code” has not been perceived to the full extent and does not allow perceiving a work as an organic unity, an impression may emerge that methodologies are a collection of conceptual codes, which each time provide a new key for perception. The compiler could avoid these pitfalls by ignoring methodological shelves, and by not relating the authors to any specific methodology and restricting them with any conceptual obligations, but by constructing the articles according to any other more free mark of distinction. According to the reviewer, R. Pociūtė psychoanalytical contemplations about B. Radzevičius are very authentic. V. Rubavičius is attributed to the group of phenomenologists-hermeneutics, however, he chooses one of the key postulates of the “new criticism” as the benchmark.