Laikinoji sostinė Vinco Mykolaičio-Putino romane "Altorių šešėly"

LTStraipsnyje tyrinėjama, kokiais simboliniais pavidalais Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ trečiojoje dalyje pasirodo laikinoji sostinė. Metodologine atrama pasirinkti mitopoetiniai Vladimiro Toporovo miesto tyrinėjimai, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas erdvinei teksto struktūrai ir jos nulemtai semantinei meninės teksto visumos poliarizacijai. Tarpukario Kauno simbolinių įvaizdžių laukas Putino „Altorių šešėly“ kuriamas landšaftinės-architektūrinės miesto substrato sferų pagrindu. Upių slėnių suformuotoje dauboje, ankštame, santakos apglėbtame žemės lopelyje įsispraudęs Kaunas su savo specifine žemaūge architektūra trečiojoje romano dalyje pasirodo kaip dvasiškai troški, sakraliosios, mitinės vertikalės stokojanti erdvė. Aksiologines reikšmes tekste įgyjanti opozicija žemas vs aukštas struktūruoja meninę kūrinio erdvę: žemojoje sferoje atsiduria laikinosios sostinės miesčionija su savo žemaisiais instinktais, apkalbomis, veidmainyste ir moraliniu konvencionalizmu, tuo tarpu romano subjektas gelbstisi iš šios pragaištingos pakalnės įsikurdamas aukštojoje sferoje – savo dvasios pasaulyje, kūryboje, mene. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Laikinoji sostinė; Vincas Mykolaitis-Putinas; Altorių šešėly; Simbolinis miesto vaizdinys; Mitopoetiniai miesto tyrinėjimai; Temporary capital; Classical Lithuanian novel; Vincas Mykolaitis-Putinas; Symbolic city-scape; Mythopoetic studies of the city.

ENThe author of this article explores the symbolic manifestations of the temporary capital of Kaunas in the third part of Vincas Mykolaitis-Putinas’s "Altorių šešėly" (In the Shadow of the Altars, 1933). The author borrows the methodological framework of Vladimir Toporov’s studies of cities, which focus largely on the spatial structure of the text and the resulting semantic polarization of the artistic text as a whole. Drawing on the city’s landscape-architectural substratum, Putinas establishes a field of symbolic images of interwar Kaunas. In the third part of the novel, Kaunas – with its unique, low, three-story architecture; a narrow piece of land squeezed into a river valley, hugged by a confluence – appears as a spiritually parched space, one lacking a sacral, mythical vertical axis. The opposition low vs. high acquires axiological meanings in the text and structures its artistic, creative space. The low space is inhabited by the petty bourgeoisie, with its base instincts, envy, gossip, hypocrisies, and conventional morality. The individual is also brought down by contemporary urban civilization, which loosens moral norms and eliminates spirituality. In the meantime, the subject of the novel escapes from the ruinous pit of his surroundings by establishing himself in a higher sphere – in the world of the spirit, of creativity, and art. [From the publication]