Lietuvos Statutas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų konstitucija

• LRKT leidiniai: numerio tekstas

LTXVI a. visoje Europoje pastebimas susidomėjimas teisės kodifikavimu, bet išryškėjusios tendencijos kitose šalyse liko neįgyvendintos arba – geriausiu atveju – laikytinos pradiniu kodifikacijos doktrinos kūrimo etapu. Tačiau Lietuvos valstybėje ambicinga visuotinio įstatymų kodifikavimo programa buvo įgyvendinta 1529 m. Lietuva, per 60 metų parengusi ir priėmusi net tris statutus (1529, 1566, 1588), pademonstravo įspūdingą kodifikavimo proceso dinamizmą, nepaprastai sparčią sociopolitinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) raidą, klostantis luominei monarchijai ir plėtojantis bajoriškajai demokratijai; be to, susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai buvo būtina stiprinti politinį valstybės vientisumą bei žemių integraciją, ir tai nulėmė platų Statuto turinį. Krikščioniškosios Europos kultūros lobių perėmimas, romėnų teisės recepcija, didžiulis Renesanso idėjų poveikis, suteikęs Statutui išskirtinį sistemiškumą ir konceptualumą, leido Lietuvos valstybei tapti neabejotina Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere teisėkūros srityje. Kita vertus, Lietuvos Statutas tapo savotiška LDK bajorijos konstitucija. Negalėjo būti atsitiktinumas tai, kad visuose trijuose statutuose konstitucinės teisės normos išdėstytos būtent pirmuose trijuose skyriuose. Tarsi šiuolaikinėje konstitucijoje Statute juridiškai įteisinta valstybės santvarka ir sandara, valdžios institucijų funkcijos ir prerogatyvos. Pirmasis Lietuvos Statutas įtvirtino Ponų tarybos viešpatavimą, Antrasis – parlamentinę sistemą ir bajorų demokratiją, Trečiasis – pirmąkart Europoje atskyrė įstatymų kūrimo, vykdomąją ir teismo valdžias.Statutas, „bajorų bajorams sukurtas“, užtikrino jų asmens teises ir neliečiamybę: garbės, gyvybės ir sveikatos saugą, nekaltumo prezumpciją. Statute įrašyta ir svarbiausia bajorų pareiga – ginti valstybę. Šiuolaikinė istoriografija, eksplikuodama bajorijos vertybinių orientacijų hierarchiją, jų pamatiniam intelektui priskiria luomo teisių ir laisvių kultą, tapusį ir LDK bajoriškosios visuomenės ideologijos pagrindu. Įsigalint valstybės kaip bajorų laisvių saugotojos sampratai buvo suvokiama, kad tas laisves valstybė apgina būtent naudodamasi Statutu, beje, tai išraiškingai paliudijo vicekancleris Leonas Sapiega, Statutą pavadinęs „didžiausiu visuotinės laisvės sargybiniu“. Lietuvos Statute įtvirtintą valstybės sandarą ir teisės sistemą bajorija vertino kaip labai svarbų LDK valstybingumo garantą. Jau Pirmajame Lietuvos Statute, tarsi šiuolaikinėje konstitucijoje, pirmiausia deklaruojančioje valstybės nepriklausomybę, įteisintas LDK savarankiškumas ir išplėtota suverenios valstybės koncepcija. Teritorijos neliečiamumas ir valdovo įsipareigojimas ne tik nemažinti, bet ir plėsti LDK žemes buvo įteisintas ir Trečiajame Lietuvos Statute, priimtame jau sudarius Liublino uniją. Nors Statutas nenutraukė unijos ryšio, bet iš esmės pažeidė jos nuostatas. Taigi Lietuvos Statutas, tarsi sulydęs viso bajorų luomo teises ir laisves su LDK valstybingumu, tapo jų pilietinės savimonės pagrindu. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Bajorų visuomenė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos statutai; Lietuvos Statutas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bajorai; Modernioji istoriografija; Teisės kodifikavimas; Modern historiography; The Grand Duchy of Lithuania; The Lithuanian Statute; The Statute of Lithuania, Grand Duchy of Lithuania, nobility; The noble society; Thes codification of law.

ENThe tendencies of codification of law that became apparent in the 16th century in entire Europe, in other countries were not put into practice or, at best, they constituted only the initial stage of creation of the codification doctrine. Meanwhile, in the State of Lithuania the ambitious programme of universal codification of laws saw its realisation in 1529. Lithuania, drafting and adopting as many as three statutes within a 60-year period (1529, 1566, 1588), demonstrated an impressive dynamism of the codification process, the incredibly fast socio-political development of the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter – the GDL), the advance of the estate monarchy and the rise of nobility democracy, as well as the complicated international situation demanding strengthening the integrity in terms of the state policy and lands, determined the wide content of the Statute. The assimilation of the treasures of culture of Christian Europe, the reception of Roman law, a tremendous influence of the Renaissance ideas, which provided the Statute with the exceptional systematicness and conceptualism, enabled the State of Lithuania to become an uncontested leader of Central and Eastern Europe in the sphere of lawmaking. On the other hand, the Statute of Lithuania became a peculiar Constitution of the nobility of the GDL. It was hardly a coincidence that in all three statutes the constitutional legal norms were laid down namely in the first three chapters thereof. Like modern constitutions, it seems as if the Statute juridically legalised the system of government, the functions and prerogatives of state institutions. The First Statute consolidated the rule of the Council of Magnates, the Second – the parliamentarian system and nobility democracy, the Third – for the first time in Europe separated the legislative, executive and judicial powers.The Statute, "created by the nobles for the nobles", ensured their personal rights and inviolability: protection of honour, life and health, as well as the presumption of innocence. The most important duty of nobility to protect the state was also inscribed in the Statute. Modern historiography, while explicating the hierarchy of value-orientation of the nobles, ascribes the cult of the rights and liberties of the estate to their basic mentality, which became the basis of the ideology of the noble society of the GDL. When the concept of the state as the defender of liberties of nobility became dominant, it was understood that the state protects namely "through" the Statute, as Vicechancellor Leonas Sapiega expressly testified by naming the Statute "the greatest safeguard of universal freedom". The structure of the state and the legal system consolidated in the Statute of Lithuania were understood by the Lithuanian nobility also as a very important guarantee of the statehood of the GDL. Already the First Statute, similarly to a modern constitution declaring the independence of the state in the first place, legitimised the independence of the GDL and developed the conception of a sovereign state. The inviolability of the territory and the self-obligation of the sovereign not only not to diminish, but also expand the lands of the GDL was legitimised also in the 'Ihird Statute that was adopted after the Union of Lublin had been concluded. Even though the Statute did not sever the union tics, but it essentially infringed them. Therefore, the Statute, sort of amalgamating the rights and freedoms of the entire estate of nobility with the statehood of the GDL, became the basis of the civil self-awareness of the nobles.[...]. [From the publication]

• Konstitucionalizmo idėjos įgyvendinimas: nuo uruinimginos teisingumo atkūrimo įsakų iki pirmosios bangos konstitucijų / Jevgenij Machovenko. Konstitucionalizmo idėja, bendroji Europos teisė ir Lietuvos konstitucinė tradicija / sudarytojai Jevgenij Machovenko, Indrė Isokaitė. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016. P. 39-68.
• Lietuvos Statutai kaip Lietuvos konstitucionalizmo šaltinis / Vaidotas A. Vaičaitis. Teisė. 2013, t. 89, p. 55-68.