Представители художественных профессий среди ремесленного населения Слуцка в XVII-XVIII веках
LTPrivatūs Abiejų Tautų Respublikos miestai XVII-XVIII a. ženkliai prisidėjo prie valstybės meninio gyvenimo raidos. Šiame straipsnyje pateikiami Varšuvos centriniame senųjų aktų archyve saugomuose 1683-1767 m. dokumentuose rasti duomenys apie meninių profesijų atstovus didžiausiame privačiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos mieste Slucke. Miesto inventoriai ir mokesčių sąrašai leido nustatyti, kiek ir kokių dailininkų (daugiausia tapytojų ir ikonų meistrų) gyveno Slucke 80 metų laikotarpiu bei ištirti jų socialinę, turtinę padėtį, palyginti ją su kitų amatininkų padėtimi. 1683 m. inventorius ir 1689 m. mokesčių sąrašas rodo, kad tuo metu Slucke gyveno 11 dailininkų. Meninių profesijų atstovai-dailininkai, muzikantai, juvelyrai, tipografai ir kt. - 1689 m. sudarė 3% visų Slucko amatininkų. Nemažas, lyginant su kitais privačiais LDK miestais, jų skaičius išliko gana pastovus visą XVIII а. 1712 m. mokesčių sąraše minimi 5 dailininkai. Jų skaičiaus sumažėjimas atspindi meninio gyvenimo sąstingį Šiaurės karo metu. 1740-1750 m. Jeronimas Florijonas Radvila (1715-1760) Slucką pavertė savo rezidencija. Tuo metu iš Nesvyžiaus į Slucką buvo perkelta šilko juostų audimo manufaktūra, Urečoje, šalia Slucko, įkurta stiklo manufaktūra. Nepaisant miesto nuosmukio pirmame XVIII a. trečdalyje ir gyventojų skaičiaus mažėjimo, Sluckas amžiaus viduryje išliko vienu iš stambių LDK prekybos ir amatų centrų bei didžiausiu privačiu miestu. Slucko kunigaikštija XVIII a. buvo vienintelė didelė Respublikos teritorija, kur Stačiatikių Bažnyčia nesusivienijo su Romos Katalikų Bažnyčia ir kur dauguma gyventojų buvo stačiatikiai. 1750 m. Slucko inventoriuje ir mokesčių sąraše surašyti 1048 dūmai.Šiuose dokumentuose radome minint 15 mieste gyvenusių ar neseniai išvykusių, bet nuosavybę mieste turinčių dailininkų. Jų skaičiaus didėjimas buvo susijęs su J. F. Radvilos rezidencijos įkūrimu Slucke. Drauge su dailininkais miestiečiais (tapytojais bei ikonų meistrais), priskirtinais paprastiems amatininkams ir mokančiais tokius pat mokesčius kaip kitų amatų meistrai, 1750 m. dokumentuose surašyti dvaro dailininkai, nepriklausę magistrato juridiškai ir nemokėję mokesčių. 1767 m. inventoriuje paminėti tik 8 dailininkų vardai. Tai rodo artėjančią miesto meninio gyvenimo stagnaciją. Neįmanoma Slucko dailininkams priskirti konkrečių kūrinių autorystės. Paprastai jie nepasirašinėjo savo tapytų ikonų. Slucko ikonų tapytojo Bazilijaus Markianovičiaus biografija yra išimtis. Sis tapytojas užrašė savo vardą ant vieno kūrinio - ikonos Deesis. Išraiškinga šios ikonos tapybos maniera leidžia priskirti B. Markianovičiui dar 11 išlikusių ikonų ir dviejų portretų autorystę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1683-1767; Amatininkai; Dailininkai; Ikonų tapytojas; Kiekis; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Menininkai; Meninės profesijos; Sluckas; Tapytojas; Tapytojo socialinis statusas; Varšuvos centrinis archyvas; XVII-XVIII a. Sluckas; 1683-1767; Artisans; Artistic professions; Artists; Deal; Handicraftsmen; Painter; Painter of icons; Painters; Sluckas; Slutsk in the 17-18 C.C. Lithuanian Grand Principality; Social status of painter; Tradespeople; Warsaw Central archives.
