LTTeorinė literatūra nepateikia apibendrinamojo teorinio svetimžodžių norminimo modelio, kurį būtų galima taikyti konkrečiai svetimžodžių norminimo praktikai. Tačiau kai kurie autoriai aptaria pavienius norminimo aspektus. Aptariant teorinę medžiagą, pateikiamos teorinės svetimžodžių norminimo prielaidos. Svetimžodžių norminimas yra leksikos korpuso planavimo dalis. Pirmasis žingsnis skolinių norminimo procese yra norminamojo objekto atranka. Atranka gali būti vykdoma pagal apibrėžimą (senieji skoliniai, tarptautiniai žodžiai ir vertimai, dažniausiai vertinami teigiamai); vartosenos sritį (norminimo objektu laikomi aukštesniojo kalbos stiliaus ir rašytinės kalbos žodžiai, bet ne slengo žodžiai); „grėsmę sistemai“ (svetimžodžių poveikis kalbos sistemai yra neigiamas: svetima fonologija ir ortografija, negramatiškumas, barbarizmai (nepriimtini skoliniai), galintys užimti savų žodžių vietą). Atlikus norminamo objekto atranką, turi būti pasirenkamas norminimo principas: nulinės substitucijos arba visiškosios substitucijos principas. Nulinė substitucija reiškia, kad skolinys gali būti adaptuojamas ortografiškai, fonologiškai ir morfologiškai arba paliekamas autentiškos formos.Daugeliu atvejų šis principas padeda spręsti skolinių neatitikimo sistemai problemą ir yra tinkamas, kai reikia daug skolinių įtraukti į sistemą. Visiškas substitucijos principas remiasi leksiniu-semantiniu purizmu. Čia greta lingvistinių gero pakaitalo kriterijų pateikiami lygiaverčiai ekstralingvistiniai kriterijai, susiję su sociopsichologinėmis kalbos vartotojų nuostatomis, tam tikrais psicholingvistiniais veiksniais. Kartu su korpuso planavimu kalbotyros literatūroje pabrėžiamas ir statuso planavimas. Taip bandoma spręsti duomenų praradimo ir gimtosios kalbos prestižo saugojimo problemas. Statuso planavimo priemonės gali apimti teisės aktus ir veiksmus, veikiančius visuomenės nuostatas. Kai kurie autoriai mano, kad šiuo metu tradicinė norminamoji kalbotyra ir radikalusis purizmas išgyvena krizę; pastebima aiški racionalesnės ir liberalesnės kalbos politikos tendencija. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Kalbos planavimas; Purizmas; Skolinių norminimas; Skolinys; Svetimžodžių norminimas; Codification of loan words; Language planing; Language planning; Loanword; Loanword standardisation; Purism.
ENLinguistic sources do not give any general theoretical model for the standardisation and norm setting of loanwords, which could be implemented in the practice ofloanword standardisation. However, some authors discuss individual cases of standardisation. Having reviewed all available theoretical sources, the following possibilities for loanword standardisation can be singled out. Standardisation of loanwords is treated as a constituent of the coqnis planning process. The first step in the process of loanword standardisation is concerned with the selection of the object. The selection can be based on the definition (e. g. old borrowings, international words and translations are usually given positive evaluation); usage area (words of more elevated style of written language are subject to standardisation, whereas slang is not); 'threat to the system' (words that fail to conform to the system in terms of their phonological, orthographic and grammatical features, also so-called barbarisms (unacceptable loanwords) which threaten native equivalents). When standardising the principle of norm selling should be selected, e. g. zero or absolute substitution. On the basis of zero substitution, loanwords can be adapted orthographically, phonologically and morphologically (orthographic, phonological and morphological purism) or preserved in their original form.The principle in many cases helps solve the problem of nonconformity of loanwords to the system and is a good way out when a huge number of loanwords have to be adapted to the system. The principle of absolute substitution is based on lexical and semantic purism. Following the principle and substituting loanwords for native words, it is important that linguistic requirements of proper substitution as well as social psychology of language users and psycholinguistic factors are observed. Alongside with the corpus planning, the linguistic literature points out the status planning. It aims at attempting to solve the problem of data loss and preserving the prestige of the native language. The measures of the status planning can include laws and campaigns influencing social attitudes. A number of authors writing on the issues of loanword standardisation are of the opinion that presently traditional linguistics of standardisation and radical purism is in crisis; a clear tendency towards a more rational and liberal language policy has been noticed. [From the publication]