Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis

LTStraipsnyje nagrinėjama dvilypių nuostatų kalbos įvairovės atžvilgiu problema Lietuvos kalbinėje bendruomenėje, kai, viena vertus, tarmės aukštinamos kaip nacionalinė ir etnografinė vertybė, o kita vertus, atsiskleidžia tam tikri vartosenos ribojimai dėl su jomis siejamomis žemesnės socialinės vertės ir neigiamų stereotipų. Empirinis pagrindas – trys nuostatų tyrimai, atlikti skirtingais tiesioginiais metodais: kiekybinė struktūruota apklausa, kokybiniai interviu ir eksperimentas su moksleiviais apie stereotipines kalbančiojo tarme asmens savybes. Kalbant apie lietuvių kalbos tarmių raidos perspektyvą tiesioginių tyrimų rezultatai lyginami su pasąmoningų nuostatų eksperimentu. Tyrimas parodė, kad palyginti su sovietmečiu ideologinis klimatas tarmių atžvilgiu Lietuvoje darosi politiškai korektiškesnis. Itin teigiamos atvirosios nuostatos dažniausiai randasi deklaratyviame lygmenyje ir kai reikia pabrėžti regioninę tapatybę bei prieskyrą konkrečiai bendruomenei. Tačiau per asmenines kasdienes patirtis vertinant tarmės funkcionalumą ir kalbėtojui suteikiamą socialinį ir geografinį mobilumą, tarmė kotiruojama gerokai žemiau už bendrinę (netarmišką) kalbą. Tą neabejotinai lemia dažni neigiami socialiniai tarmės kalbėtojo stereotipai. Pasąmoningų nuostatų tyrimai taip pat rodo, kad tarminės kilmės kalbos variantiškumas turi akivaizdžiai žemesnę socialinę vertę palyginti su netarminiu variantiškumu. Galima teigti, kad eilinių žmonių nuostatos vis dėlto atspindi dvilypę lietuvių kalbos standartizavimo ideologiją, kuri iškelia tarmes kaip ekologinę vertybę ir kartu riboja jų funkcionalumą uždarydama nemobilių kalbėtojų rezervate. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Nuostatos; Socialinės reikšmės; Sociolingvistika; Stereotipai; Tarmės; Attitudes; Dialects; Social values; Sociolinguistics; Standard language; Stereotypes.

ENPaper investigates a twofold attitude towards linguistic diversity in the Lithuanian-speaking community, where, on the one hand, the dialects are valorised as a national and ethnographic asset and, on the other hand, certain restrictions on their use are imposed because of association with a lower social value and negative stereotypes. Three direct attitudinal studies serve as an empirical basis for the research: a quantitative survey, qualitative interviews and an experiment with high-school students on stereotypical traits of the dialect speaker. When discussing future prospects of dialect change, the overt values of the speakers are compared with the findings of the speaker evaluation experiment that have revealed subconscious values of dialectal speech. The research has shown that compared to the Soviet times, the ideological climate regarding dialects has become more politically correct. Positive attitudes are most prominent at a declarative level and when regional identity and the speaker’s affiliation with a particular community have to be emphasised. Daily personal experiences, however, with the functionality of a dialect and evaluations of social and geographic mobility of dialect speakers, show a less favourable assessment of dialectal speech in comparison to the standard (non-dialectal) varieties. It is very much due to a frequent negative stereotyping of dialect speakers. The subconscious attitudes also reveal that the dialectal variability of speech has an arguably lower social meaning compared to the non-dialectal variability. The attitudes and practices of non-professional (lay) people may be claimed to reflect a double-faced standardization ideology of the Lithuanian language, which valorises dialects as an ecologic asset and at the same time limits their functioning by putting them in the reserve of “immobile” speakers. [From the publication]