Pilietiškumas ir tautiškumas: dermės prielaidos

LTStraipsnyje parodoma, kad pilietiškumas yra tautiškumo dimensijos išvestinė. Istorinis laikas šioms sąvokoms suteikia skirtingą ir besikeičiantį reikšmingumą pasaulinės politikos arenoje. XX a. pabaigoje įvykę totalitarinių imperijų griūtys atnešė antrąją nacionalinių valstybių kūrimosi bangą, įrodžiusią etniškumo gyvybingumą ir jėgą. Etninė kultūra daugeliu aspektu neturi būti tapatinama su tradicine arba liaudies kultūra, susiklosčiusia iki XIX a. pabaigos Lietuvos kaime. Šiandieninė jos samprata apima gyvą kultūrinę raišką, būtiną tautinei tapatybei, o kartu ir tautos sukurtai valstybei stiprinti. Tautinės savimonės ugdymas yra tolygus pilietiškumo ir patriotizmo brandinimui; tai labai svarbus švietimo sistemos uždavinys. Etninė kultūra pradinio ugdymo pakopoje gali tapti puikia priemone doros, moralės, bendražmogiškųjų vertybinių nuostatų diegimui. Kitos pedagoginės siekiamybės – pagarba žmogaus darbui ir kūrybai, atjauta silpnam ir senam, tėviškės gamtos meilė, ekologinė elgsena ir kt. – pasitelkus etnokultūrą taip pat lengvai įgyvendinamos be moralizuojančios didaktikos. Muzikos, dainavimo, šokio pradmenys lengvai įsisavinami iš folkloro kūrinių. Tautosaka yra paremta mitiniu mąstymo būdu, kuris ir sudaro kūrybingos fantazijos pagrindą; įsijautimas į sakmių, legendų, pasakų mitines erdves aktyvina vaiko kūrybinius gebėjimus. Pažintis su tautodailės kūrinių semantika meninių polinkių ugdymui gali teikti papildomų motyvacijos impulsų. Prasminiai žodžiai: tautinė tapatybė, pilietiškumas, etninė kultūra, tapatybės ugdymas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pilietiškumas; Etninė kultūra; Tautinė savimonė; Tautinis savitumas; Etninės kultūros paveldas ir pedagogika; Nationality; Ethnic culture; National consciousness; National distinctiveness; Ethno-cultural heritage and pedagogy.

ENThis article indicates that public spirit is the fluxion of nationality’s dimension. Historical periods provide different and volatile significance for these concepts in the arena of worldwide politics. The fall of totalitarian empires, which occurred in the end of the 20th century, brought a second tide of creating national states that proved the power and vitality of ethnicity. In many aspects ethnic culture should not be identified as a traditional or folk culture which formed in Lithuanian village until the end of the 19th century. A modern-day concept of it overwhelms the live cultural expression, which is necessary for strengthening of national identity and nation’s created state as well. The upbringing of national consciousness is equal to the gestation of public spirit and patriotism; this is a very significant task of educational system. Ethnic culture in its initial level may become a great tool for implanting honour, morality and attitudes of general values. Other pedagogical purposes – respect for human’s work and creation, fellow-feeling for weak and old, love for motherland, ecological behaviour, etc. – are also realized easily by invoking ethno culture, avoiding preachy didactics. Initial elements of music, singing and dancing are easily imbibed from folklore creations. Folklore is based on the mythical method of thinking, which composes the basis of creative fantasy; empathizing into the spaces of stories, legends and tales activates child’s creative abilities. Acquaintance with semantics of folk art creations may provide additional impulses on creative tendencies.

• Lietuvių etnopedagogikos bruožai ir jų aktualizacija / Libertas Klimka. Gimtasai kraštas. 2012, t. 5, p. 87-94.
• Lithuanian ethno pedagogy : persistent value of educational traditions / Libertas Klimka. Bildungs- und Kulturmanagement. Frankfurt, M.: Lang, 2008. P. 275-284.
• Muzikinis folkloras kaip šiuolaikinės kaimiškosios kultūros dalis / Rasa Stoškuvienė, Vytautas Žalys. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009, Nr. 3 (16), p. 239-248.
• Rodzina w litewskiej etnopedagogice / Libertas Klimka. Wychowanie w Rodzinie. 2012, 5, p. 33-55.