Liudytojai ir priesaikos pagalbininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

LTStraipsnyje remiantis istorijos šaltiniais ir mokslo darbais, atskleidžiamas liudytojų ir priesaikos pagalbininkų institutų atsiradimas ir raida, paskirtis, požymiai ir vaidmuo vykdant teisingumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) iki jos žemių inkorporavimo į Rusijos imperijos sudėtį. LDK vyravo rungimosi procesas ir formalių įrodymų teorija. Reglamentuojant teismo procesą buvo skiriama daug dėmesio nustatyti įrodymo rūšis, reikiamų įrodymų skaičių ir jų teisinę galią. Ritualinė priesaika ir liudytojų parodymai užėmė aukštą vietą hierarchinėje įrodymų sistemoje. Greta liudytojų instituto buvo jam artimas priesaikos pagalbininkų institutas, būdingas ir kitų feodalinės Europos valstybių teisei. Liudytojai buvo asmenys, turintys informacijos apie reikšmingas bylai aplinkybes, atitinkamo pareigūno kviečiami dalyvauti procese, tuo tarpu priesaikos pagalbininkai buvo kartu su bylininku prisiekiantys asmenys, patvirtinantys gerą jo reputaciją. Priesaikos pagalbininkams buvo keliami griežtesni negu liudytojams reikalavimai. Liudytojai liudijo neprisiekę, tuo tarpu priesaikos pagalbininkai prisiekdavo pagal teismo nustatytą formulę, nukrypus nuo kurios priesaika neįgydavo teisinės galios. Ritualinės bylininko priesaikos ir jos pagalbininkų institutai leisdavo feodalinei valstybei vykdyti teisingumą pačiu paprasčiausiu ir pigiausiu būdu, be tikrų įrodymų ir jų rinkimo išlaidų. Priesaikos pagalbininkų institutas labiau atitiko feodalų interesus, todėl Lietuvos Statutuose pastebima liudytojų reikšmės procese sumenkinimas ir priesaikos pagalbininkų vaidmens sustiprinimas.Reikšminiai žodžiai: Liudytojas; Priesaikos pagalbininkai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Witnesses; Ccompurgators.

ENIn the article - on basis of published historical sources and research papers - the question of witnesses and compurgators in the Grand Duchy of Lithuania is investigated. This interesting and problematic question has not been much investigated in Lithuanian legal literature. The author aspires to elucidate how did witness and compurgator services appeared and what was their legal status in the Grand Duchy of Lithuania up to the incorporation of these lands to the Russian empire. The author believes that compurgators were not eye-witnesses of crime or event, there testified on oath only about good name of somebody. Compurgators swore together with plaintiff or defendant. Witnesses testified to or against somebody without oath. The legal status of witnesses and compurgators determined by Lithuanian custom law and the First Lithuanian Statute was partly corrected by the Second and the Third Lithuanian Statutes in 1566 and 1588. [From the publication]