Teisės ir moralės santykis remiantis teisės požymiais. Jo naudojimas formuoti teigiamas Lietuvos teisės sistemos atžvilgiu visuomenės nuostatas

LTAkivaizdu, kad įsipareigojimas turimoms teisėms abiem socialinių normų sistemoms – teisei ir moralei būdingas požymis, tačiau jis atspindi įprastą individo integraciją į visuomenę. Įsipareigojimo turimoms teisėms nebelieka, kai tam tikri viešosios teisės klausimai ir visuomenės interesai siejami su valstybe. Moralė ir tikėjimas, su jais susiję įsipareigojimai, yra būdingi individui, žmogui kaip objektui ir visuomenei, kaip individų visumai. Antrasis juridinių reiškinių (teisės) požymis – išorinės išraiškos pripažinimas – teisę nuo moralės aiškiai skiria. Šis teisinių reiškinių požymis yra ne teisės esmės (turinio), bet teisės formos, turinio išraiškos požymis. Išorinė raiška visada skiria teisę ir moralę. Nuolatinė politinių partijų kaita nėra palanki padėtis formuoti atsakingą įstatymų leidėjo požiūrį į moralines normas teisėje kaip būtiną sąlygą siekiant pagarbos visai teismų sistemai. Kita vertus, keičiantis valdančiajai daugumai įstatymų leidybos institucijoje, teismų veikla tampa stabilesnė. Dėl nuolatinių pokyčių politinėje erdvėje įstatymų leidėjas nedalyvauja stabilios teismų sistemos kūrime ir perduoda šią funkciją teismams. Todėl teismai tapo institucija, kuriai patikėta vykdyti teisingumą ir garantuoti stabilumą nestabilioje aplinkoje. Žvelgiant moralės, kaip elgesio reguliatoriaus, aspektu, aprašyta situacija yra suprantama: pasikeitus politinei sistemai ir keičiantis įstatymų leidžiamosios institucijos sudėčiai bei politinėms idėjoms, teismai ir teisėjai „išlaikė“ įprastai, stabiliai esančios, ta pačia (teisingumo vykdymo) veikla užsiimančios institucijos poziciją.Tai yra jų sistema ir veikla, būtent įprastumo aspektu išliko daug artimesnė moralės normoms, nes moralė ir yra tai, kas įprasta, kas „arčiau“. „Chaotiškoje“ įstatymų leidybos situacijoje buvo būtina turėti instituciją, kuriai galima kelti patikimumo reikalavimus. Tokį būtinumą taip pat paaiškina socialinė psichologija, kurios išvadomis remiantis, situacijos kontrolės jausmas (būtinas kiekvieno žmogaus prigimčiai) visuomet susijęs su nusistovėjusiomis taisyklėmis ir gerai žinomais elgesio būdais. Visa tai formuoja patyrimą ir svarbiausia – saugumo jausmą, palengvina žmogui racionalų elgesio paaiškinimą, kuris yra jam būtinas iš prigimties. Visu tuo paaiškinamas ir „natūralesnis“ teismų (kol kas – ne įstatymų leidėjo!) vaidmens traktavimas, tai yra minėtas „vairo“ teismams perleidinėjimas, nes įstatymų leidėjai yra tos pačios visuomenės nariai. Apibendrindami manytume, kad vis dar besiformuojant Lietuvoje politinei kultūrai, o teismų veiklai jau turint patirtį ir paties įstatymų leidėjo jiems suteiktą vaidmenį, reikėtų priskirti teismams ir funkciją, kurios įstatymų leidėjas dėl aptartų priežasčių negali tinkamai atlikti, t. y. funkciją moralės normų reikšmingumo, jų teisinio „akceptavimo“ ir tolesnio visos teisės sistemos palankaus vertinimo srityje. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Teisė; Moralė; Teisės požymiai; Law; Morality; Attributes of law make.

ENIt is obvious, that the analysis of relation (similarity) of law to morality, regarding the commitment to law is feasible in the case, when both these systems of social norms reflect usual integration of an individual to society. It is not feasible, when it deals with some matters of public laws and public interest associates with the state. Morality and beliefs, commitments, associated with it, are specific to an individual, to man as a subject, and to society, as a set of individuals. The second trait of judicial phenomenon (law) - the acknowledgement of exterior expression - clearly distinguishes law from morality. This trait of judicial phenomenon does not deal with the essence (contents) of law, but with the form of it, i. e. with the expression of contents. The exterior expression in all cases makes the difference between law and morality. Constantly changing political parties in the establishment is not a favourable background to form an attitude of a law maker towards law making as corresponding moral norms, as a necessary condition for achieving respect to the whole judicial system. On the other hand, with the change of ruling majority, in law making institutions, court establishment becomes more stable. Due to permanent changes of political reality, the law maker, not participating in the creation of stability of judicial systems, directs this function to courts. Consequently courts acquired an exceptional role of an institution, which is trusted to do justice and guarantee stability in an unstable basis of laws. From the point of view of morality, as a regulator of behaviour, the situation described above, is comprehensible: with a change of a political system and with the change of a staff of law making institutions and their ideas, courts and judges retained the position of a stable institution, acting in the right direction.Their system and activity in the sense of habituality remained much closer to morality norms, since morality is what is habitual and closer. In the chaotic situation of law making, it was expedient to have an institution, where reliability requirements could be applied. Social psychology also explains such a necessity. With regard to social psychology, the feeling of the situation control (necessary for the nature of every man) is always linked to established rules and well known types of behaviour. All this forms experience and, above all, sense of safety, alleviates rational explanation of behaviour, necessary for man from birth. This explains a more natural treatment of the role of courts (meanwhile, not of law makers'), i. c. redirecting of governing, since law makers are members of the same society. Summarizing, when political culture in Lithuania is still in the formation process, and the activity of courts hits some experience, and they are given the role of law makers themselves, a function should be delegated to courts, that law makers cannot execute for reason of significant of moral norms, their judicial acceptance and further positive evaluation of the whole judicial system. [From the publication]