Įstatymas Konstitucinio Teismo nutarimuose

LTKonstitucinis Teismas apibrėžia įstatymą kaip Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistą pirminį teisės aktą, išreiškiantį įstatymų leidėjo valią ir turintį aukščiausią teisinę galią. Ši galia grindžiama tuo, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo – Seimo priimtame įstatyme išreiškiama tautos valia svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad Konstitucijoje vartojama formuluotė „nustato įstatymas“ visų pirma nurodo, kad jei įstatymais reguliuojami tam tikri santykiai, tai tie santykiai ir turi būti reguliuojami įstatymais, o ne kitais teisės aktais. Iš konstitucinės formuluotės „nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga išleisti nurodytą įstatymą. Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik žemesnės galios teisės aktus, t. y. poįstatyminius aktus. Vyriausybės išleisti poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti įstatymo. Seimas negali įstatymu deleguoti Vyriausybei teisės reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Žmogaus teisės ir laisvės, jų turinys, apsaugos ir gynimo teisinės garantijos turi būti nustatomos įstatymų. Konstitucijai prieštaraujančiu gali būti pripažintas ne tik įstatymas, kuris nustato nepagrįstus draudimus, ribojančius žmogaus teises ir laisves, bet ir įstatymas, kuriame nėra įtvirtintos tokios teisės, kurios jame turi būti įtvirtintos. Pagal Konstituciją įstatymais ar kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių ar laisvių gynimo. Taip pat negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą.Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluota nemažai bendro pobūdžio reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuris yra nustatomas įstatymuose. Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia įstatymų leidėjui „nusistatyti“ tam tikras ribas, kurių jis negali peržengti priimdamas įstatymus, nes nepaisant Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos ir nesilaikant konstitucinių reikalavimų teisiniam reguliavimui, visada yra didelė tikimybė, kad toks įstatymas (jo dalis) bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra susijusios ir sudaro vieną visumą, kad Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžiamas nutarimas ir išdėstoma Konstitucijos nuostatų samprata, priimant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų. Seimo priimtas įstatymas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal turinį, pagal formą, taip pat pagal priėmimo ir paskelbimo tvarką. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Įstatymo samprata; Seimas; Lietuvos Respublikos konstitucija; Concept of a law; Parliament; Constitution of the Republic of Lithuania.

ENIn the decisions of the Constitutional Court a law is defined as an act of primary legislation enacted under the procedure prescribed by the Constitution and the Law of the Seimas, expressing the will of the lawmaker and having the highest legal force. This force is based upon the fact that the law enacted by the Seimas, a legislative body empowered by the people, express the the will of the people on the major issues of society. The phrase "under law" as used in the Constitution, in the interpretation of the Constitutional Court means that where, under Constitution, certain relations must be regulated by laws, such relations must be regulated only by laws and nor by any other legal acts. The lawmaker's duty to enact a specific law stems from the constitutional formulation "under law". The Constitution does not provide delegation of lawmaking; therefore the Government may pass legal acts of a lower order, i.e. secondary legislation. Secondary legislation passed by the Government may not replace laws. The Seimas may not delegate to the Government by legislation the right to regulate relations pertaining to human rights and freedoms. Human rights and freedoms, their content and the legal guarantees for their protection and defence mast be established by laws. Not only laws establishing unreasonable prohibitions restricting human rights and freedoms but also laws which fail to lay down the rights that have to be provided in them are contrary to the Constitution. Under the Constitution, neither laws, nor any other legal acts may provide for such legal regulation which would limit or deny an individual's constitutional right to apply to court secking a remedy for the violation of his rights and freedoms. No legal regulation may by established under which an individual, when exercising one of the constitutional rights, might be denied the exercise of another constitutional right.A number of requirements of a general character have been formulated in the decisions of the Constitutional Court for legal regulation which is prescribed by laws. The jurisprudence of the constitutional Court allows a lawmaker to "set for himself" certain limits which he may not overstep when enacting laws because, when the interpretation of the provisions of the Constitution in the decisions of the Constitutional Court is disregarded an when the constitutional requirements for statutory regulation are breached, there is always a great probability that such a law/its part will be found to be contrary to the Constitution. In view of the fact that all the constituent parts of a decision by the Constitutional Court must provide the grounds on which a decision is based and must give the interpretation of the provisions of the Constitution, when passing new laws, amending the existing laws and other legal acts, the state bodies which enact them - the Seimas, the President of the Republic and the Government - are bound by the interpretation of the provisions of the Constitution and other legal arguments set out in the part of the decision. A law passed by the Seimas may be found contrary to the Constitution in its content, from and the procedure of how it was enacted and made public. [From the publication]