Šventės nacionalizavimas. "Tautos šventės" atsiradimas Lietuvos respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Šventės nacionalizavimas. "Tautos šventės" atsiradimas Lietuvos respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje
Authors:
Sirutavičius, Vladas
In the Book:
Nacionalizmas ir emocijos : (Lietuva ir Lenkija XIX-XX a.) / sudarytojai Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2001. P. 133-145, 169-170, 179-180, 190-191
Subject Category:
LT
Kariuomenė / Armed forces; Kultūrinis identitetas / Cultural identitity; Šventės. Atmintinos dienos / Festivals. Holy days; Vytautas Didysis, 1350-1430, Lietuvos didysis kunigaikštis (Vytautas the Great); 1918-1940. Lietuva tarpukario metais; Kaunas. Kauno kraštas (Kaunas region); Lenkija (Poland); Lietuva (Lithuania).
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama vadinamosios Tautos šventės išradimo politinės bei kultūrinės aplinkybės. Oficialiai šventė tokiu pavadinimu pradėta švęsti tik 1930 m. Tų pačių metų gegužės 14 d. buvo pakeistas pirmasis 1925 m. vasario mėn. Švenčių ir poilsio įstatymas, ir rugsėjo 8 d. buvo paskelbta Tautos švente. Iki tol oficialiai ši diena buvo pažymima kaip Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Formaliai tautos šventės atsiradimą galima būtų aiškinti tuo, jog 1930 metai Lietuvos Respublikoje buvo paskelbti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto metais. Daugelis tais metais vykusių renginių tiesiogiai sieti su didžiojo kunigaikščio vardu. Vyriausybinis Vyriausiasis Vytauto Didžiojo komitetas nustatė tris pagrindines tais metais minėtinas datas. Iškilmingiausiai buvo minimas vadinamasis Vytauto karūnavimosi jubiliejus (rugsėjo 8 d.) bei didžiojo kunigaikščio mirties 500-osios metinės (spalio 27 d.). Iš šių dviejų pirmoji turėjo būti pažymima kaip triumfo ir džiaugsmo, o antroji - kaip susikaupimo ir liūdesio šventė. Straipsnyje daroma išvada, jog ypač po 1926 m. perversmo Lietuvos visuomenė ir politinis elitas vis labiau nesutarė, kuriuos naujausios istorijos įvykius galima būtų minėti kaip tautine, šventę, galinčią konsoliduoti visuomenę. Visuomenės konsolidacija, žinoma, pirmiausia buvo suinteresuotos po perversmo į valdžią atėjusios politinės jėgos, visomis įmanomomis priemonėmis siekusios savo valdžios stabilizavimo bei įtvirtinimo. Norint pasiekti šį tikslą, vien represinių priemonių buvo per maža. Todėl tautos vienybės, harmonijos tarp valdžios ir visuomenės bei kariuomenės vaidmens viešajame gyvenime akcentavimas valdančiojo elito politinėje retorikoje bei kasdieninėje politikoje tapo vienu svarbiausiu uždavinių.Taigi, galima teigti, jog Tautos šventės atsiradimas liudijo po perversmo nugalėjusių ir galiausiai krikdemų atsikračiusių tautininkų pastangas legitimizuoti savo politinį režimą, gauti jam visuomenės paramą. Šventės ritualuose ypač svarbus vaidmuo teko kariuomenei. Kariuomenės paradas valstybės sostinėje Kaune ir jo metu pasakyta Valstybės Prezidento, nuo 1933 m. vis dažniau vadinamo tautos vadu, kalba spaudoje vaizduojami kaip šventės kulminacija, sulaukiantys daugiausia visuomenės dėmesio. Neatsitiktinai tautos šventė iškilmingose kalbose buvo vadinama „ginklo jėgų švente", „mūsų kariuomenės iškilmėmis“, išreiškiančiomis „pagarbą lietuvių ginklo galiai“ ir panašiai. Kartu su tautos švente stengtasi minėti ir kitokias kariuomenei reikšmingas sukaktis. Tautos šventė turėjo demonstruoti kariuomenės ir tautos vienybę. Tvarkingai žygiuojanti kariuomenė geriausiai simbolizavo apie tautos vadą susitelkusią tautą. Toks šventės pobūdis visiškai suprantamas, nes būtent armija laikyta svarbia politinio režimo atrama bei valstybingumo garantu. Neatsiejama ir svarbia tautos šventės simbolizmo dalimi tapo lenko - priešo įvaizdis. Įvairiuose šventės ritualuose dažnai sutinkama istorinės Lietuvos sostinės - Vilniaus - tematika: tai užkopta į Vilniaus kalną, tai susirinkta prie Vilniaus ąžuolo. Šitaip stengiantis pabrėžti dvigubą lenkų klastą: iš Vytauto buvo atimta karūna, o iš modernios lietuvių tautos jos istorinė sostinė. Bendro nacionalinio priešo įvaizdžio eksploatavimas buvo ne tik svarbi Tautos šventės simbolizmo dalis, bet ir gera visuomenės konsolidacijos bei mobilizacijos priemonė. Iš esmės maždaug tokia oficialiai propaguojama Tautos šventės ideologija išliko iki pat 1939 m., kuomet ji paskutinį kartą buvo oficialiai paminėta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos Respublika; Tarpukaris; Tautinis identitetas; Tautos šventė; Valstybinė šventė; Visuomenės konsolidavimas; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Šventės simbolika ir ritualai; Consolidation of society; Interwar period; Lithuanian Republic; Nation feast; National day; National holiday; National identity; Symbols and rituals of the feast; Vytautas the Great.

Subject:
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/46219
Updated:
2017-01-29 15:59:07
Metrics:
Views: 41
Export:
Download