Kult Tadeusza Kościuszki i jego rola dla utrzymania świadomości narodowej polaków w XIX-XX wieku
LTŠiame straipsnyje analizuojama, kaip lenkų visuomenėje susiformavo Tado Kosciuškos kultas, kokios visuomeninės aplinkybės darė įtaką jo kaitai, kokios savybės buvo jam priskiriamos. Kosciuškos kultas sąmoningai pradėtas kurti dar prieš 1794 m. sukilimą. Rengiant sukilimą reikėjo tokios visuomeninės figūros, kuri būtų priešprieša karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Kosciuška kaip būsimas sukilimo vadovas tam tiko geriausiai. Sukilimui pralaimėjus, o jo vadovui emigravus, XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje Kosciuškos kulto visuomeninė reikšmė sumažėjo. Be to, Napoleono karų laikotarpiu atsirado naujų herojų. Naujas postūmis legendai suaktualinti buvo Kosciuškos mirtis 1817 m. Ypač iškilmingai 1818 m. buvo organizuotos jo laidotuvės Krokuvoje. Tačiau tuo metu daugiausia prie legendos puoselėjimo prisidėjo ne lenkai. Tolesniu impulsu puoselėjant šį kultą tapo 1830-1831 m. sukilimas, kai Kosciuška pradėtas vaizduoti jau nebe kaip sentimentalus atsiskyrėlis, bet kaip pergales skinančios kariuomenės vadas. XIX a. 4-5 dešimtmečiais išryškėjo nauji akcentai. Radikalios lenkų visuomenės srovės 1794 m. sukilimą vadino grynai bajorišku, o jo vadą apibūdino kaip pusinių priemonių šalininką. Tuo tarpu mažiau radikalūs veikėjai kaip tik akcentavo tą aplinkybę, jog Kosciuška kreipėsi į visą tautą ir nepaisė socialinių skirtumų. Taigi XIX a. viduryje Kosciuškos paveikslas nebuvo vienalytis. Dominavo 1794 m. sukilimo vadovo, kaip kovotojo už lenkų tautos ir liaudies laisvę, įvaizdis, tačiau tuo pačiu metu konservatoriams jis įkūnijo monarchistines pažiūras, nuosaikumą politikoje, Švietimo epochos idealų puoselėjimą.Prieš 1863-1864 m. sukilimą ir jo metu ne tik bajorija, bet ir miestiečiai žvelgė į Kosciušką kaip į savo herojų. Tuo tarpu Galicijoje XIX a. II pusėje konservatoriai kritiškai vertino šią istorinę figūrą. Svarbiausia, kad Kosciuška buvo neigiamai vertinamas kaip revoliucinio judėjimo lyderis. Nors Galicijoje ir pagerbiamas 1794 m. sukilimo vadas, bet ne kaip sukilusių valstiečių vadas, greičiau kaip personažas iš šventųjų gyvenimo. XIX a. pabaiga - XX a. pradžia - tai Kosciuškos kulto apogėjus Lenkijoje. Tuo metu labai iškilmingai buvo paminėtos dvi datos: 1894 m. švęstos sukilimo 100-osios metinės, o 1917 m. - jo mirties metinės. 1794 m. sukilimo vadovas tapo pagrindine lenkų tautinio panteono figūra. Ties XIX ir XX a. sandūra įsitvirtino Kosciuškos kaip liaudies lyderio ir socialinių pertvarkymų iniciatoriaus įvaizdis. Būtent tada pagrindinės lenkų politinės srovės įtraukė Kosciušką į savo istorines tradicijas. Po 1917 m. Kosciuškos legendos jo visuomeninė reikšmė sumažėjo. Visuomenė persisotino 1917 m. iškilmėmis, be to, atsirado naujas tautos herojus - Jozefas Pilsudskis. Tiesa, II pasaulinio karo metais jis vėl buvo prisimintas: Kosciuška tapo kai kurių lenkų karinių dalinių globėju. Komunistinė Lenkijos valdžia po II pasaulinio karo taip pat bandė instrumentizuoti 1794 m. sukilimo vadą. Žinoma, šį kartą vėl buvo pakeisti legendos akcentai. Dabar jau Kosciuška išaukštintas nebe kaip kovotojas prieš Rusiją, o kaip revoliucionierius.Nepaisant šių valdžios pastangų, visuomenėje Kosciuška ir toliau buvo vertinamas pirmiausia kaip Nepriklausomybės gynėjas. Per paskutinį dešimtmetį Kosciuškos reikšmė tautiniame lenkų panteone aiškiai sumažėjo. Jis nebe tiek svarbus kaip kovotojas už Nepriklausomybę, gabus vadovas ar kenčiančios liaudies gynėjas. Jeigu 1794 m. sukilimo vadovas liks svarbus lenkų istorinėje savimonėje, tai tik dėl tokių savybių, kurios jam buvo būdingos po 1794 m., t. y. sąžiningumo, profesionalumo, tolerancijos ar politinio santūrumo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1794 m. sukilimas; Atminties kultūra; Atminties politika; Kosciuškos sukilimas; Kultas; Mitas; Nacionalizmas; Tadas Kosciuška; Tadeušas Kosciuška; Tautinė ideologija; Cult; Culture of Remembrance; Kosciuszko Uprising; Myth; National ideology; Nationalism; Politics of Memory; Tadeusz Kosciuszko.
