Filosofiškumas V. Mykolaičio-Putino poezijoje

LTStraipsnyje V. Mykolaičio–Putino filosofiškumas tyrinėjamas pasitelkiant filosofinio poezijos interpretavimo kryptis; filosofiniai motyvai aiškinami plačiame asmenybės, jos tipologijos kontekste. Putino kūrybinio kelio pradžia sutapo su XX a. pradžios lietuvių literatūros atsinaujinimo tendencijomis, kurių viena buvo dvasinių apibendrinimų siekimas. Putiniškasis filosofiškumas formuojasi dviejų poezijos filosofinių vertybių sandūroje, kurioje susikerta projekcijos į kūrėjo egocentrinę ir visuotinę būtį. Tačiau individualioji santykio tarp egocentriškumo ir visuotinumo pusė atsiveria ne dviejų priešybių sandūroje, o jų sintezėje. Išryškėja putiniškoji pasaulėjautos tendencija – ryškus visuotinumo pojūčio siekimas, bet kartu ir negalėjimas betarpiškai jo išgyventi. Simbolistinė Putino poezija pažymėta siekimu maksimaliai priartinti betarpišką visuotinės būties pojūtį. Simbolio vidinė būtinybė čia susijusi su jo potencine galimybe išreikšti adekvačios išraiškos reikalaujančią būseną. Tačiau simbolistinis pasaulėvaizdis, vis labiau formuojamas išankstinio žinojimo ir prasmės pastovumo, ilgainiui virto kliūtimi visuotinumo išgyvenimui. Tas prieštaravimas reikalavo kūrybinio išgyvenimo atsinaujinimo; tai buvo vadinamasis „optimistinis“ Putino poezijos laikotarpis. Vėlyvojoje Putino poezijoje yra sintetinamas egocentrinės situacijos pojūtis, situacijos psichologiškumas ir išorinio pasaulio harmonija bei visuotinumas. Ypač išryškėja išgyvenimo etiškasis pradas, leidžiantis apibūdinti putiniškąjį visuotinumą ne kaip abstrahuotą substanciją, o kaip žmogiškosios egzistencijos aspektą.Reikšminiai žodžiai: Dilema; Disonansas; Filosofija; Poezija; Reprezentacija; Tipologija; Vincas Mykolaitis - Putinas; Vincas Mykolaitis-Putinas; Dilemma; Dissonance; Philosophy; Poetry; Representation; Tipology; Vincas Mykolaitis - Putinas; Vincas Mykolaitis-Putinas.

ENIn the article, the philosophy of Vincas Mykolaitis-Putinas is explored through the directions of the interpretation of philosophical poetry; philosophical motives are explained in the broad context of personality, its typology. The beginning of Putinas' creative path coincided with tendencies of the renewal of Lithuanian literature of the 20th century, one of which was the pursuit of spiritual generalizations. Philosophy, similar to that of Putinas, is being shaped at the junction of two philosophical values of poetry, in which we find the projections into the egocentric and universal being of the creator. However, the individual aspect of the relationship between egocentrism and universality opens not at the junction of two opposites but in their synthesis, too. A Putinas-like worldview appears to be a striking pursuit of a sense of universality, but also the inability to survive it right away. Putinas' symbolic poetry is marked by an attempt to maximize the immediate sense of universal being. The inner necessity of the symbol here is related to its potential ability to express a state that requires an adequate expression. However, the symbolic worldview, increasingly shaped by the permanence of knowledge and meaning, eventually became an obstacle to the survival of universality. This contradiction required a renewal of creative survival; it was the so-called "optimistic" period of Putinas' poetry. Putinas' late poetry is a synthesis of the feeling of an egocentric situation, the psychological side of the situation and the harmony and universality of the outside world. The ethical origin of survival reveals itself particularly well. It makes it possible to characterize the Putinas-like universality not as an abstracted substance but as an aspect of human existence.