Istorija ar poezija?

LTStraipsnyje apmąstomas istoriko ir poeto įkvėpimas, juos vienijantis tikėjimas, jog tiesa ne vien idealų sferose sklando, bet ir istorijos realybėje reiškiasi. Poezija yra laisvės aktas akivaizdoje būtinybės, kurią galima pavadinti istorija. Ir kuo mažiau pastaroji suvokia pati save, tuo labiau ją provokuoja poezija. Nes poezijos išmintis – tai būtinybės suvokimas. Poezija yra regėjimo būdas, gilesnis nei šiaip manifestuojanti emocija. Ji yra intencijos menas. Intensyvumas yra esminė jos savybė. Jos sukauptumas yra iššūkis istorijos anemijai. Kartu jinai yra galimybė įkvėpti tas žmogaus veiklos sritis, kurios ne tiek skatina istorijos tėkmę, kiek ją fiksuoja. Straipsnyje analizuojami keli istorijos mokslo ir poezijos sąryšiai, o galiausiai ir pati poezija kaip istorijos įkvėpėja. Darbe išryškinamas M. Gimbutienei būdingas poetinis jausmas ir jos mokslininkės studijos „Baltai“ rezonansas poezijoje. Mitinio poetinio mąstymo tendencija, įsiūbuota M. Martinaičio, S. Gedos, V Bložės, yra tik vienas šio rezonanso aspektas. Baltų priešistorės laisvė, drąsiais potėpiais išreikšta M. Gimbutienės studijoje, sutapo su pačia poezijos prigimtimi, kuri pasirodė ypač aktuali atsinaujinančiai septintojo dešimtmečio poezijai. Poetai tapo savitais kultūros archeologais, atsivėrė naujas poetinės gyvybės šaltinis. V. Daujotytės knygos taip pat išreiškia tyrinėtojos poetinę prigimtį, kuri įkvėpia gyvybę istorijos kasdienybėje susiniveliavusioms vertybėms. Apskriti romantizmas yra genetinis mūsų literatūros kodas ir metodas.Reikšminiai žodžiai: Istorija; Literatūros kritika; Lyrika; Marija Gimbutienė; Poetinis jausmas; Poezija; History; Literary criticism; Lyricism; Marija Gimbutienė; Poetic feeling; Poetry.

ENThe article is devoted to the inspiration of the historian and poet, the unifying faith that truth does not only exist in the sphere of ideals, but also manifests itself in the reality of history. Poetry is an act of freedom made necessary by history. And the less the history perceives itself, the more it is provoked by poetry. For the wisdom of poetry is the understanding of necessity. Poetry is a way of seeing that is deeper than an ordinary manifestation of emotion. It is an art of intention. Intensity is an essential feature of poetry. Its rich nature is a challenge to the anaemia of history. At the same time, it has the potential to inspire those areas of human activity that have less to do with the stimulation of the flow of history and is more about recording it. The article analyses several connections between the science of history and poetry and ultimately it also looks at poetry as a source of inspiration for history. The work highlights the poetic feeling, characteristic of Marija Gimbutienė, and the resonance of her scientific study "The Balts" ("Baltai") in poetry. The trend of mythical poetic thinking that was popularized by Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bložė, is only one aspect of this resonance. The freedom of the Balts' prehistory, expressed in the studio of Marija Gimbutienė, coincided with the very nature of poetry, which turned out to be especially relevant to the renewed poetry of the 1960s. Poets have become distinct cultural archaeologists; a new source of poetical life has opened. The books by Viktorija Daujotytė also express the poetic nature of the explorer, which inspires life in the values that have unified in the everyday life of history. In general, romanticism is the genetic code and method of our literature.