Laukiant savimonės blyksnio

LTStraipsnyje apmąstoma dabartinės lietuvių dramaturgijos situacija. Konstatuojama, kad dramaturgijai reikia kultūrinio dialogo su ją supančiais reiškiniais, o labiausiai reikalingas išprusęs to dialogo partneris. Lietuvių dramaturgijoje vyrauja keli klasikiniais vardai – J. Grušas, Just. Marcinkevičius, K. Saja, J. Glinskis, S. Šaltenis – kurie jau yra tapę stilistiniais trafaretais ir galutinai sudėliotais idėjiniais ženklais. Pačioje dramaturgijoje trūksta konflikto, intrigos, kaip sveikos meno kūrinio reakcijos į jį supančius kultūrinius reiškinius, sugebėjimo ne vien dalyvauti prasmingoje kultūros ženklų žaismėje, bet ir keisti tos žaismės kryptį, aklai nekartojant pasirinktų ėjimų. Problema daugiausia susijusi su naujų meninių idėjų klausimu; ji dramaturgijoje yra platesnė ir opesnė, negu kartais tai išreiškia kūrinio fabula ar kūrinį palydintis dramaturgo imperatyvas. Idėja turi persmelkti ir visą formos (žanro ar meno rūšies) filosofiją. Drama – tai gyvenimo ir pasaulio regėjimo būdas. Šitaip radikaliai pažvelgus į šiuolaikinę mūsų dramaturgiją matyti, kad vos ne vienintelio Grušo drama galėtų būti įvardijama kaip filosofinė dramos sistema; jai lietuvių kultūroje trūksta sistemingos dramaturginės alternatyvos. Jau kuris laikas tarp dramaturgijos kūrėjų nėra naujų talentingų autorių: taip yra, kad iš jauno dramaturgo reikalaujama tiek pat, kiek ir iš pripažintų dramaturgų – dramos, kaip meno rūšies, paties gyvenimo koncepcijos. Straipsnis baigiamas teze, jog dramaturgijos pilnatvei reikalingas ir jos pačios savimonės blyksnis, nušviečiantis inertiškas idėjų variacijas.Reikšminiai žodžiai: Dramaturgija; Dramos filosofija; Idėja; Juozas Glinskis; Juozas Grušas; Kazys Saja; Meninė idėja; Produktyvumas; Saulius Šaltenis; Tautos kultūra; Teatras; Artistic idea; Concept; Dramaturgy; Juozas Glinskis; Juozas Grušas; Kazys Saja; National culture; P-roductivity; Philosophy of drama; Saulius Šaltenis; Theatre.

ENThe article discusses the current situation of Lithuanian dramaturgy. It is stated that dramaturgy needs cultural dialogue with the surrounding phenomena, but especially important is an educated partner to have that dialogue with. In Lithuanian dramaturgy, several classic names prevail (e.g., Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Juozas Glinskis, Saulius Šaltenis). They have already become stylistic stencils and fully formed idiomatic signs. Dramaturgy itself lacks conflict, intrigue, as a healthy reaction of an art work to cultural phenomena that surrounds it, the ability not only to be one of the meaningful cultural phenomenon but also to change the direction of that phenomenon, without blindly repeating the selected moves. The problem is mainly related to the issue of new artistic ideas; in dramaturgy, it is wider and more striking than sometimes it is expressed by the fable of a work or the creator's imperative accompanying the work. The idea must fill the entire philosophy of the form (genre or art form). Drama is a way of life and a way of seeing the world. Such a radical look at our contemporary dramaturgy shows that Grušas is basically the only one whose drama could be described as a philosophical drama system; in Lithuanian culture, it lacks a systematic dramaturgical alternative. For some time now, there are no new talented authors among creators of dramaturgy: people require as much from a young dramaturg as they require from authors that are already established, i.e. they require drama as an art form, the concepts of life itself. The article concludes with the thesis that the fullness of dramaturgy requires a flash of its own self-consciousness, illuminating the inertial variations of ideas.