Apie gailestį

LTStraipsnyje reflektuojama vienos svarbiausių J. Aisčio poezijos savybių, kuri jam yra lemiamoji, esminė, kuri jam motyvuoja ir patį jo liūdesį, raiška. Ta savybė – tai gailestis, tapęs kuriamuoju poetinės kalbos principu. Aisčio žodis nepranašauja pasaulyje, jis nieko neskelbia, jis tiesiog skauda pasaulyje, ar dar kitaip – jisai skauda už tą pasaulį, kuriame įsikūnija. Aisčio poezijos esmė glūdi ištariamo žodžio ir širdies tarpuribyje, labai jautrioje įtampoje. Jo poezija kyla ne iš žodžio (minties) ir ne iš širdies, o iš gomurio. Tembras šioje poezijoje yra tai, kas ją visą nuspalvina, įelektrina, įtempia. Gomurys yra ta vieta, kur širdis su balsu susitinka. Atrodo, kad savuoju tembru jis nori bent akimirkai tą laikinumą ištarti kaip amžinatvę. Atsakydamas į Vytauto Kubilius klausimą, ar nėra šis liūdesys per vėlyvas lietuvių lyrikai, jau besidrovinčiai skaisčiai naivių, „lino žiedo spalvos“ melodijų, jau pažinusiai filosofuojančių koncepcijų kietą grafiką, susvetimėjimo šaltį bei ironiją ir kaleidoskopinių formų birumą, autorius teigia, jog lietuvių lyrikos tembras tiesiog būtų visai kitoks, jeigu nebūtų buvę Aisčio. Šiuolaikinė poezija gali drovėtis netalentingų eiliuotojų, sentimentaliai giedančių ar racionaliai narstančių kalbą. Tačiau neįmanoma drovėtis to, kas priklauso jos esmei. Aistis yra absoliučiai šios dienos, šios akimirkos autorius. Jo gailestis yra toks šiuolaikiškas, kad kartais atrodo, jog niekaip kitaip pasaulis, o su juo ir poezija, neišsigelbėsianti – tik per gailųjį tembrą, kuris sulydo žodžius, kuris žmogų sutaiko su jo paties žodžiais.Reikšminiai žodžiai: Aistis; Brazdžionis; Gailestis; Gailesčio jausmas poezijoje; Kaltės jausmas; Liūdesys; Liūdesys poezijoje; Peizažas poezijoje; Poezija; Poezijos fenomenas; Poezijos pradmuo; Poezijos šiuolaikiškumas; Aistis; Brazdžionis; Feeling of pity in poetry; Guilt; Landscape in poetry; Modern poetry; Poetry; Poetry conception; Poetry phenomenon; Regret; Sadness in poetry; Sorrow.

ENThe article reflects on the expression of one of the most important features of Jonas Aistis' poetry, as that feature is the decisive, essential factor that motivates him and his sadness. This feature is compassion that has helped for the poetic language to develop. With his word, Aistis does not try to promise or declare anything. His words simply show the pain to whole world, or, to put it differently, those words hurt for the world in which they incarnate. The essence of Aistis' poetry lies somewhere between the spoken word and heart in a very sensitive tension. His poetry does not come from the word (thought) or from the heart, but rather it comes from the palate. The colour in this poetry is what decorates, electrifies it and makes it stronger. The palate is the place where the heart meets the voice. It seems like with his specific colour he wants to name the temporary nature of everything as eternity for at least one moment. In response to Vytautas Kubilius' question whether this sadness is not too late for Lithuanian lyrics that is already shying away from the beautifully naive folk melodies, lyrics that is already familiar with the concepts used to philosophize, coldness and irony of unfamiliarity and the fragility of kaleidoscopic forms, the author claims that the colour of Lithuanian lyrics would have simply been completely different if it was not for Aistis. Contemporary poetry can shy away from talentless poets who either are overly sentimental or, on the contrary, look at language very rationally. However, it is not possible to shy away from something that is a part of its essence. Aistis is absolutely an author of this specific day, this specific moment. His compassion is so modern that sometimes it seems that the only way for the world to survive is through him, his poetry and the rich colour of his works that combines the words into one and allows people feel at peace with their own words.