LTRemiantis rankraštinių žemės teismo knygų medžiaga, straipsnyje atskleidžiama, kad XVI a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų bajorijos (šiuo atveju – Kauno pavieto bajorai-žemionys) teisinis išsilavinimas leido ne tik oponuoti, jos manymu, neteisingam galiojančių teisės aktų aiškinimui, bet ir atskirti padirbtus dokumentus. Bajorai buvo labai reiklūs visiems procesiniams ar formaliosios raštvedybos pažeidimams. Menkiausias įtarimas dėl teisminės procedūros ar pateikiamų raštų patikimumo sukeldavo audringus bylos dalyvių ginčus ir protestus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žemės teismo knygų įrašai leidžia teigti, kad tiek žemės teismo pareigūnų, tiek ir besiteisiančių bajorų ar jų advokatų teisinis išprusimas buvo gana didelis. Natūralu, jog žmonių, turinčių skirtingą teorinę ar praktinę teisės patirtį, teisinio išprusimo lygis skiriasi. Ypač pabrėžtina, kad net tarp regioninės bajorijos jau brendo ne tik formaliosios, bet ir aukštesnio lygmens teisinės kultūros daigai. Straipsnyje pateikiama keletas tokius teiginius iliustruojančių pavyzdžių. Galima konstatuoti, jog žemės teismas suvokė save jau kaip gerbtiną ir nepriklausomą teisminę instituciją. O jame besiteisiantys asmenys jau suvokė teisės pranašumą prieš fizinę jėgą, taip pat ir savo asmens neliečiamumą bent jau tos sesijos metu. Įdomiausias pavyzdys yra teismo pareigūno nuomonė, kad bajoro teisė į paveldimus dvarus yra svarbesnė nei faktinis to turto turėjimas, todėl asmuo gali ja disponuoti net netiesiogiai.Aukščiau minėti faktai leidžia kelti hipotezę, kad kaip tik faktinė padėtis, įsivyravusi visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po Antrojo Lietuvos Statuto priėmimo 1566 m. ir žemės teismų pavietuose įkūrimo, buvo ta teisminės praktikos terpė, kuri smarkiai kėlė lietuviškosios bajorijos teisinės kultūros lygį. Praėjus vos keliolikai metų po teismo reformos įgyvendinimo, bajorija sugebėjo toli pažengti juridiškai emancipuodamasi. Labai tikėtina, kad tokio pobūdžio tyrimai yra perspektyvūs ir galėtų suteikti naujos informacijos apie pavieto bajorų mąstyseną bei jų elgesio motyvus besibylinėjant žemės teismuose. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Bajorai; Bajorai-žemionys; Kauno apskritis (Pavietas); Kauno pavietas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Teismai; Teisminė kultūra; Žemės teismo knygos; Kaunas Powiat; Kaunas district (powiat); Land court books; Lawcourt; Legal culture; Noblemen; Nobles-landowners; The Grand Duchy of Lithuania.
ENThe material of the manuscript land court books presented in the article reveals that the substantial legal education of the regional nobility of the Grand Duchy of Lithuania (in this case nobles-landowners of Kaunas Powiat) in the late 16th century enabled the nobles not only oppose the interpretation of the effectual legal acts that they considered inequitable or tell the forged documents from the originals. The nobles were extremely demanding regarding any violations of procedure and formal record-keeping. The slightest distrust of the judicial procedure or reliability of documents resulted in tempestuous quarrels and protests of the litigants. The records contained in the land court books of the powiats of the Grand Duchy of Lithuania suggest of the considerable legal sophistication manifested by the officials of the land court, the nobles at suit and their solicitors. Naturally the level of sophistication varies subject to the theoretical and hands-on practice in the field. It is particularly noteworthy that regional nobility was already aspiring not only to the formal, but also to a higher level of legal culture. The article is amply supplemented with examples illustrating such statements. It can be stated that the land court already perceived itself as a respectable and independent judicial institution. And the litigants at the land court already understood the superiority of law over physical power as well as their personal immunity at least in the course of the session. The most peculiar example is the opinion of court officials stating that a nobleman's right to inherited estates is over the actual possession of the property and thus allows its indirect disposal.The abovementioned facts allow the hypothesis that the actual situation which was observable in the Grand Duchy of Lithuania after 1566 when the Second Statute of Lithuania came into effect and land courts were established in powiats served as the medium of judicial practice accountable for the rising standard of the nobility's legal culture. In a few years following the implementation of the judicial reform the nobility managed to make good progress in their legal emancipation. It is highly plausible that investigation of this kind is up-and-coming and can provide us with new information about the mentality of common powiat nobles and motives of their behaviour in the course of litigations at land courts. [From the publication]