Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės tarpvalstybinių sutarčių sudarymo ir ratifikavimo procedūros XV a. pabaigoje - XVI a. viduryje

LTDažni kariniai konfliktai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės lėmė, kad didžioji dalis intensyvių diplomatinių kontaktų tarp abiejų šalių buvo taikos derybos. Tačiau dėl strateginių interesų ir teritorinių argumentų nesuderinamumo taikos sutartys nagrinėjamu laikotarpiu buvo pasirašytos tik 1494 m. ir 1508 m. Visais kitais atvejais derybos baigdavosi be rezultatų arba paliaubų susitarimu tam tikram laikotarpiui. Pagal nusistovėjusią diplomatinių santykių tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės praktiką pagrindinių procedūrų pasirašymas ir patvirtinimas, įskaitant iškilmingas ceremonijas bei ritualus, vyko Maskvos valstybėje. Du sutarties egzemplioriai iš esmės nesiskyrė, tik Lietuvos egzempliorius pabaigoje turėjo prierašą, kuriame buvo įrašomi pasiuntinių vardai ir įsipareigojimas, kad kitos šalies monarchas ratifikuos susitarimą (patvirtins jį asmenine priesaika). Tik XVI a. penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai LDK pusė atsisakė į sutarties raštą įtraukti naująjį Maskvos monarcho titulą (caras), buvo pasiektas kompromisas, pradėjęs praktiką sudaryti neidentiškus tarpvalstybinių sutarčių dokumentus – Maskvos valdovo sutarties tekstas surašytas su naujuoju titulu, o Lietuvos monarcho egzemplioriuje palikta senoji intituliacijos formulė. Parengus ir sutikrinus sutarčių tekstus, iškilmingos ceremonijos metu buvo atliekama susitarimo patvirtinimo procedūra, apėmusi priesaiką ir kryžiaus bučiavimą. Pradžioje kiekvienos šalies atstovas balsu perskaitydavo savąjį sutarties raštą, po to juos padėdavo ant dubens ir prispausdavo kryžiumi. Tuo metu valdovas sakydavo iškilmingą kalbą – priesaiką ir bučiuodavo ant sutarčių padėtą kryžių.Vėliau prisiekti ir bučiuoti kryžių turėdavo pasiuntiniai. Po patvirtinimo Maskvos valdovo egzempliorių išsiveždavo pasiuntiniai, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio vardu sudarytąjį pasilikdavo kita šalis. Ratifikavimo ceremonijos buvo pagrindinis ir turbūt vienintelis apeiginio pobūdžio sutarties laikymosi garantas. Kryžiaus, padėto ant dokumento, bučiavimas patvirtindavo dokumento tikrumą. Tad kompromisas dėl skirtingo Ivano IV titulo rašymo abiejuose sutarčių raštuose, kuriuo ratifikuojant vadovautasi nuo XVI a. penktojo dešimtmečio, buvo problema Lietuvos pusei, nes kryžiaus bučiavimas ant abiejų egzempliorių būtų reiškęs faktinį Ivano IV pripažinimą caru. Siekiant to išvengti Lietuvos pusė turėjo imtis įvairių gudrybių, sąmoningai pažeisdama tam tikrus ritualo elementus ir tikėdamasi, kad taip priesaika negalios. Siekta, kad sutartis galiotų ir po vieno iš kontrahentų mirties, todėl dokumentai būdavo papildomi dalimis, kuriose numatomas susitarimų galiojimas ir po vieno iš kontrahentų mirties. Taikytas ir kitas būdas pratęsti sutarties trukmę – į susitarimą įtraukti ir būsimą sosto įpėdinį. Todėl kartais sutarties patvirtinimo ceremonijoje dalyvaudavo valdovo sūnūs ir atlikdavo privalomus ritualus drauge su tėvu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės sutarčių sudarymo ir ratifikavimo procedūros buvo baigiamasis diplomatinių derybų etapas, užbaigiantis vieną iš tarpvalstybinių santykių tarpsnį. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Diplomatija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos istorija; Maskvos valstybės istorija; Tarptautiniai santykiai; Diplomacy; History of Lithuania; History of Moscovia; International relations; Rusija (Russia).

ENFrequent military conflicts between the Grand Duchy of Lithuania and Muscovy were accountable for the fact that for the most part the intense diplomatic relations between the two countries confined to peace talks. However, due to the incongruity of strategic interests and territorial arguments, peace treaties in the period in question were signed only in 1494 and 1508. On all other occasions the talks did not lead to desired outcome or resulted in temporal ceasefire. In line with the established practice of diplomatic relations between the Grand Duchy of Lithuania and Muscovy the major procedures of agreement signing and validation including solemn ceremonies and rituals were held in Muscovy. The two copies of the agreements were more or less identical with the exception of the insertion at the end of the Lithuanian copy which featured the names of the envoys and obligation supported by an oath that the agreement would be ratified by the sovereign of the country. Only at the end of the 1540s following the refusal of the Grand Duchy of Lithuania side to accept the new title of the monarch of Muscovy (tsar) a compromise was reached which laid foundations for the practice to draw not identical documents of the cross-border agreements - the text of agreement intended for the ruler of Muscovy featured his new title whereas the Lithuanian copy contained the old formula of intitulation. The preparation and collation of agreement texts were followed by a solemn ceremony featuring the procedure of agreement validation which involved an oath and kissing of the cross ritual. In the initial stages of the solemnities a representative of each party would read out loud their copy of the agreement which then would be placed on a bowl and covered with the cross. Meantime the sovereign would deliver a solemn speech-oath and kiss the cross covering the agreements.The oath of the envoys and the ritual of them kissing the cross were to follow. After the validation the copy of the ruler of Moscow was taken by the envoys and the one drawn in the name of the Grand Duke of Lithuania remained with the other party. The ceremonies of validation were the main and more or less the only security of ritualistic nature ensuring compliance with the agreements. Kissing of the cross on a concrete document implied approval of the text. Thus the compromise regarding the variations of Ivan IV's intitulation on the two copies of an agreement which was followed in the ratification ceremony starting with the late 1540s posed problems for the Lithuanian side as kissing of the cross laid over both copies of an agreement would imply factual recognition of Ivan IV as the legitimate tsar. In order to elude the tsar's recognition the Lithuanian side would resort to subterfuge by deliberately violating the abovementioned ritual believing that deviations from the rite made the oath void. To assure that the agreement remains in effect after the death of one of the covenantees, the texts of the documents were supplemented with paragraphs which provided for the continuation of the obligations. Sometimes another method of agreement prolongation was practiced and the agreement also featured the name of the future heir to the throne. This was accountable for the fact that sometimes the ceremonies of agreement validation were also attended by sons of the monarchs who participated in the mandatory rituals together with their fathers. The procedures of the signing and ratification of agreements between the Grand Duchy of Lithuania and Muscovy were the final stage of the diplomatic talks marking the end of a stage in the cross-border relations. [...]. [From the publication]

• Lietuvos Metrika. Knyga 5 (1427–1506); Užrašymų knyga 5 / Lietuvos istorijos institutas; [parengė Egidijus Banionis]. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 403 p.
• Lietuvos Metrika. Knyga 8 (1499–1514); Užrašymų knyga 8 / Lietuvos istorijos institutas; [parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius]. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. 709 p.