Kaip praeityje dokumentus antspauduodavo spaudų neturintys asmenys?

LTStraipsnyje analizuojami skolintų antspaudų naudojimo klausimai, kol kas nesulaukę dėmesio Lietuvos istoriografijoje. XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje, kai dokumentą antspauduoti turėjęs asmuo neturėdavo antspaudo, už jį antspaudavo kitas asmuo (turintis antspaudą), liudytojai arba antspauduota paveldėtu iš tėvo ar kito giminaičio, pasiskolintu iš tos pačios herbinės giminės atstovo spaudu. Kai kuriais atvejais skolinto antspaudo ar signeto naudojimas dokumentų koroboracijose buvo pažymimas paprastu ir aiškiu posakiu „neturėjome spaudo“, kitais atvejais pažymėta subtiliau – „tuomet neturėjome spaudo“, „su savimi neturėjome spaudo“ arba „tuomet su savimi neturėjome spaudo“. Minėti posakiai galėjo reikšti ir tikrą padėtį, ir raštininkų naudotą trafaretinę formulę. Tikėtina, vėlyvųjų viduramžių pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiškoje aplinkoje moterys ir našlės savų spaudų neturėjo ir prireikus naudojo vyrų spaudus ir signetus. Nuo XVI a. vidurio privačiuose aktuose ėmus plisti parašams (tai turėjo skatinti 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutų teisinės normos), antspaudų reikšmė ėmė sparčiai mažėti. Nors jie neišnyko, dokumentų koroboracijų įrašai pamažu ėmė tolti nuo tikrovės. Standartiškai toliau kartota apie prispautus dokumentų davėjų ir liudininkų antspaudus, bet jų vietoje, ypač žemesnių socialinių sluoksnių aktuose, buvo galima rasti neįtikėtinų dalykų. Vienur keli asmenys prispausdavo antspaudus už kelias dešimtis giminaičių, kitur vienu spaudu ar signetu prispausdavo antspaudus ir už dokumentų davėjus, ir už liudininkus.Kartais už kitą asmenį prispaustas spaudas buvo apverčiamas žemyn galva. XVII a. pradžioje atsirado net antspaudų imitacijų (kelios įrėžtos sukryžiuotos linijos, be inicialų) ir net tuo metu cirkuliavusios monetos spaustos vietoje antspaudų. Antspaudas, kadaise buvęs vienintelis ir svarbiausias dokumento tikrumo garantas, XVI a. pabaigoje ėmė prarasti turėtą reikšmę, o tai, kaip jis atrodydavo XVII a. pradžioje, verčia tyrinėtoją stebėtis. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Antspaudai; Antspaudų imitacijos; Apverstas antspaudas; Dokumentai; Dokumentų antspaudavimas; Herbinio giminaičio antspaudas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos statutai; Moneta vietoj antspaudo; Paveldėtas spaudas; Privatūs antspaudai; Svetimas antspaudas; Armorial cousins matrix; Borrowed matrix; Canlellation of documents; Coin instead of matrix; Document; Imitations of matrixs; Inherited matrix; Lithuanian statutes; Private matrixs; Seal; The Grand Duchy of Lithuania; Upside-down matrix.

ENThe article deals with the issues related to the use of borrowed matrices which have thus far been deprived of attention in Lithuanian historiography. In the late 15th and early 16th century when a document had to be sealed by a person who was not in possession of a matrix it was customary to invite a man with a matrix or witnesses or to use the matrix inherited from one's father or other relative or sometimes even borrow a matrix from a representative of the same heraldic family. In some cases the use of a borrowed matrix or signet in the corroboration of documents was indicated with the clear and simple "no matrix available", in other cases the more subtle "no matrix available at the time", "no matrix available at hand" or "no matrix available at the time at hand" were used. The abovementioned phrased could serve as indicators of both - the real situation or cliches used by the clerks. It is plausible that at the end of the Late Middle Ages in the Orthodox environment of the Grand Duchy of Lithuania married women and widows were not entitled to have matrices and thus in case of need used their husbands' matrices and signets. The increasing use of signatures in private acts that is observable from the mid-16th century (encouraged by the legal norms-of the Statutes of Lithuania of 1566 and 1588) reduced the significance of seals. They remained in use but the inscriptions in the corroborations of documents started gradually digressing from reality. Standard phrases repeatedly referred to the seals of document givers and witnesses but in reality most incredible things could be observed at the loci sigilli, especially those in the documents drawn by the representatives of the lower social strata. Several people would seal documents for dozens of their relatives or one seal or signet would be used for both - the givers of the documents and the witnesses.Sometimes in order to indicate that the seal is borrowed it would be imprinted upside-down. The early 17th century witnessed the use of seal imitations (several scribed intersecting lines and no initials) and even coins that were in circulation at that time to seal various papers. The seal that once served as a proof of the authenticity of a document went into decline in the late 16th century and in the early 17th century at times acquired appearances that really puzzled the researcher. [From the publication]

• Bajorų Gruževskių heraldika ir jos aktualizavimas Kelmės krašto muziejuje / Gabrielė Jasiūnienė. Lituanistica. 2021, Nr. 2, p. 100–111.
• "Dokumento" terminas užsienio ir Lietuvos diplomatikoje / Mindaugas Klovas. Ženklai, simboliai, prasmės : Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimai pagalbinių istorijos mokslų aspektu / sudarytojos Rūta Čapaitė, Gitana Zujienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019. P. 241-257.
• Herbai Lietuvos Metrikoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI amžiuje / Justina Sipavičiūtė. Lietuvos istorijos studijos 2024, t. 53, p. 8-18.
• XIV-XVII a. signetinių žiedų problematika / Rasa Valatkevičienė. Ženklai, simboliai, prasmės : Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimai pagalbinių istorijos mokslų aspektu / sudarytojos Rūta Čapaitė, Gitana Zujienė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019. P. 331-358.
• Žemaitijos bajorų Bilevičių heraldika XVI-XVII a / Gabrielė Jasiūnienė. Lietuvos istorijos metraštis. 2016, 2016/1, p. 5-20.