Žanras, vertas studijos : recenzija

LTRecenzijoje aptariama literatūrologės Jūratės Sprindytės studija „Lietuvių apysaka“ (Vilnius, 1996). Apibrėžti ar apsibrėžti savo objektą autorei buvo sunkiau nei kam kitam: net tarp rimtų literatūrologų iki šiol klaidžioja skeptiška nuomonė, kad tokio specifinio žanro gal nėra. Įvykdyti sau naują – literatūros istorikės – užmojį autorei padėjo anksčiau sukaupta literatūros kritikės ir teoretikės patirtis. Lietuvių apysakai galima drąsiai pranašauti palankų likimą: akademiniams sluoksniams ji yra graži dovana ir svari parama. Patogu knygą skaityti bus visiems: racionaliai apgalvota jos kompozicija, įdomūs, stilistinėmis figūromis išreikšti skyrių pavadinimai leis skaitytojui lengvai atsiversti reikalingą vietą. Kaip ypač svarbus studijos bruožas pabrėžiamas autorės nepamirštamas estetinės vertės matas. Neignoruodama istorinių kūrinio pasirodymo sąlygų, suprasdama jaunos literatūros augimo sunkumus, geranoriškai priimdama patriotų intencijas, J. Sprindytė jų netraktuoja kaip kompensacijos už meninius trūkumus ar profesinį nebrandumą. Kitas esminis studijos bruožas yra kritikės temperamentą išduodantis žodis, vaisingos pastangos šiandien iš naujo savarankiškai perskaityti, apmąstyti, įvertinti net chrestomatinius tyrinėjamo žanro kūrinius. Pasitikėjimą kelia autorės nuostata vertinti kūrinius be nuolaidų pripažintiems autoriams. Kaip rodo skyrių pavadinimai, J. Sprindytė yra vienodai dėmesinga ir istorinėms žanro raidos aplinkybėms, ir kūrinių semantikai, ir jų formos dalykams. Natūraliai derindama istorinį ir teorinį aspektus, autorė pirmą kartą lietuvių literatūrologijoje aptaria ne tik atskirus autorius ar veikalus, bet ir žanro tipologiją, pasakojimo struktūros pakitimus.Reikšminiai žodžiai: Apysaka; Literatūros istorija; Pasakojimo struktūra; Pramoginė masinė produkcija; Žanras; Genre; History of literature; Literary history; Mass production for entertainment; Narrative structure; Novella.