Apie pirmą "Kauno" paminėjimą ir su tuo susijusias aplinkybes

LTLietuvos istorija susiklostė taip, kad iki pat XX a. turime labai mažai lietuviškai parašytų istorinių šaltinių. Dėl šios priežasties daugelio mūsų istorijos žymių asmenybių asmenvardžiai bei vietovardžiai pirmą kartą buvo užrašyti kitomis kalbomis. Tad dažnai kyla įvairių nesusipratimų ir spekuliacijų tiek tarp kaimyninių tautų (pvz., kad „Litwa“ – tai ne „Lietuva“, kad lietuviai – ne „litwiny“ ar „licviny“, o „lietuvysai“ ir pan.), tiek ir tarp tautiečių. Pavyzdžiui, Tomas Venclova paskleidė keistą teiginį (Opisać Wilno, Warszawa, 2006, p. 11, T. Venclova, Suhrkamp Verlag, Frankfurt am Main, 2006), kad „žodis „Vilnius“ – dirbtinis, įsigalėjęs tik XIX a.“. Autorius remiasi savo mokytoju, „senu kalbininku“ Juozu Balčikoniu. Gana keista, kad du lituanistai profesoriai tarsi teigia, jog lietuviai jau XVI a. dirbtinai sukūrė savo sostinės pavadinimą (galima pasižiūrėti M. Daukšos knygų tituliniuose puslapiuose: Kathechismas..., Wilniuie, 1595; Postila catolicka..., Wilniui, 1599). Į tai buvo atkreiptas prof. T. Venclovos dėmesys, bet 2012 m. pasirodžiusioje jo knygoje tas pats mitas žodis žodin pakartotas (žr. T. Venclova, Vilnius. Asmeninė istorija, Vilnius, 2011, p. 12). Panašią mintį dėl Vilniaus pavadinimo dirbtinumo jau 1992 m. išleistoje knygoje „Szukanie ojczyzny“ iškėlė Czesławas Miłoszas, matyt, išgirdęs iš savo draugo T. Venclovos.Mitą apie lietuviško „Vilniaus“ dirbtinumą greitai pasigavo įvairaus plauko „geranoriai“ (pvz., žr. komentarus interneto svetainėse). Todėl istorikams ir filologams labai svarbūs pirmieji autentiški asmenvardžių bei vietovardžių paminėjimai ir laikotarpis, kada jie buvo paminėti. Šiame straipsnyje bandoma pasiaiškinti Kauno atvejį. Dėl maskvėnų invazijos, atnešusios daug kančių šaliai ir jos gyventojams, 1655 m. antroje pusėje daug lietuvių buvo priversti persikelti į palyginti ramią Prūsiją. Tačiau 1656 m. pradžioje, kai švedai privertė prūsus pasirašyti sąjungos sutartį, pabėgėlių padėtis pasikeitė ir jie buvo priversti pasirašyti ištikimybės priesaikas Prūsijos ir Švedijos valdovams. Panašiai buvo verčiami prisiekti ištikimybę carui ir rusų okupuotose teritorijose likę gyventojai. Aplinkybės lėmė, kad dėl to būtent prisiekusiųjų sąrašuose Prūsijoje išliko išsaugotas pirmas lietuviškas Kauno vardo užrašymas (1656 02 23): Gustene maczulaitene naszle isz kauno (saugomas Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz Berlin-Dahlem. XX Hauptabteilung. Staatsarchiv Königsberg, Etats Ministerium llle, no. 104, fo. 138v). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Karo pabėgėliai; Kaunas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Miesto vardas; Pabėgėliai; Prūsija; City name; Emigrants of war; Kaunas; Prussia; Refugees.

ENSituation in the history of Lithuania is such that very few historical sources in the Lithuanian language date back to periods prior to the 20th century. Due to this factor the first written records containing personal names of prominent historical figures and Lithuanian toponyms were made in languages other than Lithuanian. Thus oftentimes various misunderstandings and speculations are initiated by our neighbours (e.g. claiming that "Litwa" is not "Lithuania" (Lietuva) and "Lithuanians" (lietuviai) are "lietuvysai" rather than "litwiny" or "licviny", etc.) and inaccuracies made by Lithuanians themselves. For instance, Tomas Venclova publicized an eccentric proposition in the Polish and German languages (Opisać Wilno, Warszawa, 2006, p. 11, T. Venclova, Suhrkamp Verlag, Frankfurt am Main, 2006) suggesting that the word "Vilnius" is artificial and came into usage only in the nineteenth century. The author relics on his teacher old linguist Juozas Balčikonis. Oddly enough two professors of the Lithuanian language as if claim that already in the 16th century Lithuanians artificially generated the name of their capital (first pages of M. Daukša books can serve as a proof - Kathechismas..., Wilniuie, 1595; Postila catolicka..., Wilniui, 1599). Professor T. Venclova's attention has been drawn to the abovementioned fact yet his book published in 2012 features a word-for-word repetition of the said myth (see T. Venclova, Vilnius. Asmeninė istorija, Vilnius, 2011, p. 12). Similar idea regarding the artificiality of the toponym "Vilnius" was expressed in Czesław Milosz's book "Szukanie ojczyzny" published in 1992 which suggests an assumption that the author borrowed the thought from his friend T. Venclova.The myth regarding the artificiality of the Lithuanian place-name "Vilnius" was soon bitten by a number of "well-wishers" (e.g. see internet comments). Thus historians and philologists render great importance to the first authentic personal and place-names and the period of their recording. This article focuses on the attempts to explain the case of Kaunas. Due to the invasion of Moscow which brought great misery to the country and its inhabitants, in the second half of 1655 a number of Lithuanians were forced to relocate to relatively peaceful Prussia. However, starting with 1656 when the Prussians were forced into the signing of the confederate treaty with Sweden the situation of refugees changed as they had to swear allegiance to the rulers of Sweden and Prussia similarly to Lithuanians in the territories occupied by the Russians who were forced to swear allegiance to the tsar. As a consequence the first surviving Lithuanian record of the toponym Kaunas was preserved for history in the lists of sworn refugees in Prussia which contained inscriptions in the German, Polish, Latin and Ruthenian languages (23 February, 1656): Gustene maczulaitene naszle isz kauno (kept at Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz Berlin-Dahlem. XX Hauptabteilung. Staatsarchiv Königsberg, Etats Ministerium llle, no. 104, fo. 138v). [From the publication]

• Kauniečiai XVII a. šeštojo dešimtmečio suirutės metu / Rasa Varsackytė. Kauno istorijos metraštis. 2002, 3, p. 283-290.
• Kauno istorija. t. 1, Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų / Zigmantas Kiaupa. Vilnius : Versus aureus, 2010. 399 p.
• Lietuvos istorija iki 1795 metų / Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius. Vilnius : Varnas, 2000. 381 p.
• Od Smoleńska do Wilna : wojna Rzeczypospolitej z Moskwą, 1654-1655 / Konrad Bobiatyński. Zabrze : Inforteditions, 2004. 286 p.
• Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai / Paulius Rabikauskas ; Vilniaus universitetas ; sudarė Liudas Jovaiša. Vilnius : Aidai, 2002. 543 p.
• Vilnius: eine Stadt in Europa / Tomas Venclova. Frankfurt am Main : Suhrkamp, 2006. 242 p.
• Wychodźcy z Wielkiego Księstwa Litewskiego w Prusach 1656 roku / Hienadz Sahanowicz. Lituano-slavica posnaniensia : studia historica. 2003, 9, p. 239-245.
• XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai. T. 2, 1655-1661 m. rusų okupacinės valdžios Lietuvoje dokumentai / sudarė Elmantas Meilus ; parengė Irina Gerasimova, Elmantas Meilus, Sergejus Žemaitis. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. 798 p.