Lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV a. pabaigos iki pirmosios knygos (1547 m.): vartojimo politika ar politinis vartojimas?

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV a. pabaigos iki pirmosios knygos (1547 m.): vartojimo politika ar politinis vartojimas?
Alternative Title:
Lithuanian language in the Grand Duchy of Lithuania from the late 14th century to the publication of the first book (1547): policy of usage or political usage?
Authors:
Dubonis, Artūras
In the Book:
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos kraštovaizdis / sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012. P. 35-64
Subject Category:
LT
13 amžius - 1569. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. LDK; Daugiakalbystė / Multilingualism; Kultūrinis identitetas / Cultural identitity; Baltarusija (Belarus); Lenkija (Poland); Lietuva (Lithuania); Rusija (Russia); Ukraina (Ukraine).
Summary / Abstract:

LTStraipsnio tikslas – atskleisti lietuvių kalbos, kuri, istorinių šaltinių teigimu, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikšto 1387 m. tapo svarbia lietuvių tautos identiteto dalimi, vartojimo faktus. Gediminaičių dinastijos suformuota lietuvių tauta buvo dvejopa: etninė – kai politiniai, socialiniai ir konfesiniai rūpesčiai priversdavo dinastiją rūpintis ir neprivilegijuotų lietuvių reikalais; politinė – kai vykdant dinastinę ir valstybinę politiką vis dažniau remtasi įtakinga savo valdinių grupe, lietuvių kilmės diduomene, ponais. Iš pradžių „abiejų lietuvių tautų“ gimtoji kalba buvo lietuvių. XV a. pirmoje pusėje politinė tauta vis dar laikėsi vienos lietuvių kalbos sampratos. Tačiau XV a. antroje pusėje-XVI a. pirmoje pusėje jau atsiranda dviejų lietuvių kalbų idėja – tikrosios (lotynų) ir pagadintos (lietuvių). Buvo žinoma legenda, kad lietuviai kilę iš romėnų, ji pagrindė aukščiau minimą faktą. Tuo buvo nuoširdžiai tikima, pagal tai modeliuojama tautinė ideologija, kreipiama praktinė veikla. XV a. rusėnų stačiatikių kilmės ponų skverbimasis keitė lietuvių politinę tautą ne lietuvių naudai. Rusėnai perėmė politinę lietuvių tautos tapatybę, tačiau liko ištikimi stačiatikiškai konfesinei-etninei savimonei. Trintis politinėje tautoje stiprino lietuvių kilmės ponų lietuvybės elementus ir jų antirusiškumą.Tai skatino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikus konsoliduotis dėl lietuvių kalbos statuso – lietuvių politinė) tauta, globojama iš jos kilusių ponų, stiprino savo identitetą ir mobilizavosi prieš staąiatikių rusų tautų keliamą grėsmę. Lietuvių kilmės ponų sukurtos politinės tautos savimonės nuostatą tautinės kalbos klausimu jau stipriai veikė daugiakalbystės LDK realijos – įtakingiausi lietuvių kilmės ponai dažnai buvo daugiakalbiai, o lietuvių kalba nebuvo privaloma jų erudicijos dalis. Kita vertus, dalis politinės tautos ponų nuoširdžiai rūpinosi gyvosios lietuvių kalbos padėtimi, stengėsi lietuvišką savimonę įskiepyti bajorijai ir į lietuvių tautą įtraukti liaudį. Politinė tauta žinojo ir jautė savo tapatumą su etnine lietuvių katalikų tauta, o kalbiniai skirtumai neturėjo jokios reikšmės. Reikšminga buvo bendra istorinė kilmė Neries pakrantėse prie Kernavės, kur ateiviai romėnai susidūrė su vietos liaudimi, kur per abipusę sąveiką gimė Lietuvos vardas, o iš liaudies pagadintos lotynų kalbos atsirado lietuvių kalba. Politinė tauta jautė istorinį įsipareigojimą ir atsakomybę, kartu suvokė ir pragmatinį uždavinį rūpintis lietuvių kalbos vartojimu etninėse LDK lietuvių žemėse. [parengta pagal anglišką santrauką]Reikšminiai žodžiai: Daugiakalbystė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Etninė tauta; Lietuvių kalbos istorija; Lietuvių nacionalinis identitetas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Politinė tauta; Rusėnų kalba; History of tje Lithuanian language; Lithuaniain language; Lithuanian national identity; Multilingualism; Political nation; Ruthenian language; The Grand Duchy of Lithuania.

ENThe aim of the article is to disclose facts related to the usage of the Lithuanian language which, as suggested in historical sources, has been an important part of Lithuanian national identity starting from the Christianization of the Grand Duchy of Lithuania in 1387. The Lithuanian nation formed by the Gediminids was dual: ethnic – when owing to political, social and confessional concerns the monarchs were forced to take care of the unprivileged citizens; and political – when the pursuit of dynastic and national politics more and more often rested upon the influential part of the subjects, namely the nobles of Lithuanian descent. Initially the native language of "both Lithuanian nations" was Lithuanian. In the first half of the 15th century the political nation still had the conception of one Lithuanian language. However, the second half of the 15th and first half of the 16th century saw the birth of the idea of two Lithuanian languages - proper (Latin) and tainted (Lithuanian). The legend has it that Lithuanians were descended from noble Romans and thus supports the abovementioned fact. It was sincerely trusted and employed in the shaping of national ideology as well as practical activities. The penetration of Ruthenian nobles of the Orthodox faith throughout the 15th century affected the constitution of the Lithuanian political nation not in the Lithuanians' favour. The Ruthenians adopted the political identity of the Lithuanian nation yet remained faithful to the Orthodox confessional-ethnical identity. Friction within the political nation resulted in the increasing manifestation of national identity and anti-Russian spirit among the nobles of Lithuanian descent.This served as an incentive for the Lithuanian nobles to attend to the consolidation of the status of the Lithuanian language in the Grand Duchy of Lithuania - Lithuanian (political) nation under the patronage of the local nobles hardened its identity and mobilized forces against the threat imposed by the Russian nations of the Orthodox faith. The attitude of the political nation towards the issues related to the Lithuanian language framed by the nobles of Lithuanian descent fell under strong influence of the multilingualism dominating the Grand Duchy of Lithuania - the most influential nobles of Lithuanian descent frequently were multilingual and the Lithuanian language was not obligatory in the arsenal of their erudition. On the other hand, part of the noblemen showed a sincere interest in the situation of the Lithuanian language, took the trouble to implant the ideas of national identity to the nobility and incorporate the commons into the concept of the Lithuanian nation. The political nation knew and felt their sameness with the ethnic Catholic Lithuanian nation and the linguistic differences were inconsequential. What really bore significance was the common historical origin from the banks of the Neris River near Kernavė where the Romans had an encounter with the local people giving birth to the name Lithuania and the Latin language tainted by the commoners was reduced into the Lithuanian tongue. The political nation felt an historical obligation and responsibility as well as pragmatic task to ensure the usage of the Lithuanian language in the ethnic Lithuanian territories of the Grand Duchy of Lithuania.[...]. [From the publication]

Subject:
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/45917
Updated:
2022-01-05 09:43:59
Metrics:
Views: 229
Export:
Download