LTŠiame straipsnyje bendriausiais bruožais apžvelgiama Donelaičio raštų leidybos istorija, ypač pabrėžiant vokiškai apie Donelaitį rašiusių mokslininkų – Liudviko Rėzos, Augusto Schleicherio ir Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno – nuopelnus. Jų rengti Donelaičio kūrybos leidimai pirmieji įtvirtino Donelaitį lietuvių literatūroje ir ilgą laiką buvo pagrindiniai šaltiniai jo kūrybai pažinti ir gimtajai kalbai studijuoti. Plačiau aptariami du paskutiniai moksliniai – 1977 ir 1994 m. – leidimai, jų parengimo principai, iškeliant tuos kalbinius dalykus, kurie minėtų leidimų redaktorių buvo nevienodai traktuojami ir pateikiami; išryškinami atsiradę nenuoseklumai ir netikslumai. 1977 ir 1994 m. leidimuose siekiama pateikti kuo mažiau nuo originalo nutolusį tekstą. 1977 m. išleistuose raštuose sėkmingiau nei kituose leidimuose suvokta ir perteikta Donelaičio individuali skyryba, tačiau leidime pasitaiko ir nereikalingo norminimo, atsisakoma kai kurių Donelaičio kalbai būdingų fonetinių ir morfologinių ypatybių. 1994 m. leidime atsisakyta kai kurių 1977 m. leidimo redakcinių pataisų, norminimų, daugiau paliekama autentiškų žodžių formų, tačiau ir čia neišvengta redakcinių taisymų ar klaidų: neišlaikomos Donelaičiui būdingos skyrybos, leksikos ypatybės (dvitaškio vartojimas prieš nės, daiktavardis biedžius). Taigi nė vienas iš minėtuose leidimuose pateiktų tekstų nėra absoliučiai patikimas. Todėl, rengiant kitas Donelaičio raštų publikacijas, būtina įvertinti 1977 ir 1994 m. leidimų privalumus bei trūkumus ir formuoti naują, kuo mažiau nuo autentiškojo nutolusį tekstą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kanoninis tekstas; Autentiška skyryba; Autentiška leksika; Lyginamoji leidimų analizė.
ENThis article looks in a general way at the history of publication of Donelaitis’ works, focusing particularly on the contribution of scholars such as Liudvikas Rėza, August Schleicher and Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, who wrote in German about Donelaitis. Their editions of Donelaitis’ works were the first to confirm Donelaitis’ place in Lithuanian literature. The article goes into more detail about the last two scholarly editions of Donelaitis’ works. There is a discussion of linguistic aspects that were treated in different ways by the editors of the two editions under study. The editions of 1977 and 1994 tried to be as faithful as possible to Donelaitis’ original text. The 1977 edition is more successful at understanding and conveying Donelaitis’ distinctive manner of punctuation; however this edition does engage in some unnecessary standardising of Donelaitis’ language, thereby causing some of the particular phonetic and morphological features of Donelaitis’ language to disappear. The 1994 edition foregoes some of the 1977 editorial changes and standardisations, restoring more authentic word forms, but it also makes some excessive editorial changes or errors: Donelaitis’ particular form of punctuation is not adhered to, nor are his lexical particularities, use of the word biedžius [‘poor person’]). Therefore neither of the texts mentioned is totally reliable. When future editions of the works of Donelaitis are prepared for publication, it will be essential to assess the merits of the 1977 and 1994 editions in order to arrive at a new version of the text that is more authentic and closer to the original.