Trys Hesychijos pakopos, vedančios į autentišką krikščioniškojo maldingumo kokybę [1]

LTXXI a. žmogus nesiliauja ilgėtis tikrųjų vertybių bei gilesnio transcendentinio matmens savo gyvenime ir trokšta autentiškos religinės patirties. Šiame straipsnyje siekiama atsiliepti į šiuos ilgesius ir pabandyti paieškoti atsakymų senojoje krikščioniškoje maldingumo tradicijoje, gavusioje hesychazmo vardą. Nors ši dvasinė tradicija „lokalizuota“ Rytų krikščionybėje, ji yra krikščioniška, o todėl ir katalikiška. XIV a. Athos kalno vienuolynuose imtas praktikuoti nuolatinės maldos metodas, taikęs tam tikrus fizinius pratimus, gavo hesychastų sąjūdžio vardą. Daugelį amžių prieš hesychastų sąjūdžio atsiradimą Athos kalne vienuolių gyvenime svarbiomis laikytos vidinės ramybės ir tylos būsenos. Jau pirmųjų krikščionybės amžių dykumų atsiskyrėliai praktikavo nuolatinį budrumą, Dievo akivaizdą, minčių kontrolę ir siekė vidinės ramybės kaip sąlygos nuolatinei maldai. IV Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Chalcedone 451 m., nurodo pagrindines vienuolio savybes: hesychiją, pasninką ir maldą. Hesychazmo esmė atsiskleidžia intensyviame ir kokybiškame dvasiniame krikščionio gyvenime. Asmens maldingumo raida taip pat iš esmės susijusi su hesychija. Išreikškiant krikščionio maldos gyvenimą trimis pakopomis, kiekviena jų atspindi tam tikrą hesychijos lygį. Straipsnyje aprašoma pirmoji ir antroji pakopos arba hesychijos: kūno arba išorinio gyvenimo hesychija ir sielos arba minčių hesychija.Reikšminiai žodžiai: Malda; Maldingumas; Hesichazmas; Stačiatikybė; Ekumenizmas; Prayer; Piety; Hesychasm; Ecumenism.

ENPrayer in Orthodox theology is understood as an essential and integral dimension of human existence. A human being, created according to the image of God, is called to form in him/herself divine features. The stages of Hesychia as a way towards a kinder and more intimate dialogue between God and people helps a person to seek for spiritual maturity and an authentic identity of him/herself. Hesychia was practised at the beginning by the desert Eremites. The Apophtegmata of the desert Fathers was later defined by Evagrius Ponticus and Diadochus of Photice as a way to a union with God through Hesychia, i.e. guarding the mind and/or heart and continual prayer. In the 14th century a method of regular prayer with the use of certain physical exercises started being practised in monasteries on Mount Athas. The movement acquired the name Hesychasm. On the one hand, the Hesychast praying method is of interest in the 21st century, as it resembles yoga; on the other hand, it remains unreachable because the practice of Hesychasm is complicated and not suitable for many people. The main point of Hesychasm is not in the praying method or spiritual techniques, but in its intensive and qualitative spiritual Christian life. The purpose of Hesychasm is the constant communion of the human being with God. This communion expresses life through prayer in three stages, and each of them reflects a certain level of Hesychia. As a method for a contemplative life, Hesychasm is not separated from liturgical and sacramental spirituality; on the contrary, teachers of Hesychasm underline the necessity for regular sacramental practice for the formation of inner spirituality.