Nationalism and historiography: the case of nineteenth-century Lithuanian historicism

LTXIX amžiaus lietuvių istoriografijos raidą lėmė keletas faktorių. Pirmiausia minėtinas Vilniaus universiteto uždarymas 1832 metais. Šis carinės Rusijos veiksmas sutrukdė vietinių istorikų profesionalų rengimą, taigi lėmė tai, kad Lietuva XIX amžiuje neturėjo profesionaliai parengtų istorikų, išskyrus Simoną Daukantą. Didžioji dalis tuo metu parašytų istorijos veikalų buvo nesistemingi ir nemoksliški diletantų darbai. Stiprėjant sekuliarizacijai ir tautiškumui, kalba ėmė išstumti senesnes identiteto formas, tokias kaip religija ar teritorija. Lietuvių tautinio judėjimo nariai tikėjo, kad kova už kalbą buvo kova dėl Lietuvos išlikimo. Istorija kūrė bendruomenę , kuri galėjo peržengti laiką, vietą ir netgi kalbą. Nebuvo svarbu, net jeigu lietuvių veikėjai tą istoriją iškraipė. Svarbiausia jiems buvo tautinės žmonių savimonės ugdymas. Lietuvių inteligentija naudojo istoriją kaip pedagoginę priemonę, kad iliustruotų, ką reiškia tikrasis „lietuviškumas“. Ji taip pat buvo naudojama polemizuojant su lenkais. Lietuvių kalba buvo lietuvių tautos atgimimo sąlyga, bet lietuviai rado „lietuviškumo“ žinią istorijoje ir jai artimose disciplinose. „Lietuviškumas“ gyvavo kalboje ir kultūroje. XIX amžiaus veikėjai rado savo kultūrą istorijoje. Valstietiškoji Lietuvos kultūra negalėjo adekvačiai patenkinti besiplėtojančio tautinio identiteto poreikių. Istorijoje lietuviai rado elitinę kultūrą ir įsitikinimą, kad jie gali atstatyti valstybę, kuri buvo didelė Viduramžiais ir kuri vėl galėtų atgimti.Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; Tautinis atgimimas; Istorizmas; Istoriografija; Simonas Daukantas; Nacionalizmas; Lietuvos inteligentija; Tapatybė; Lithuanian national rebirth; The nineteenth-century; Historicism; Historiography; Nationalism; Simonas Daukantas; The Lithuanian intelligentsia; Identity.

ENThe development of 19th c. Lithuanian historiography was determined by several factors. First, closing of Vilnius University in 1832 should be mentioned. This act of Tsarist Russia hindered the preparation of local professional historians and resulted in the fact that in the 19th century, Lithuania did not have professionally prepared historians, except for Simonas Daukantas. The majority of historian works written at that time were unsystematic and non-scientific works of amateurs. As the secularization and nationalism were getting stronger, the language started displacing the older forms of identity, such as religion and territory. The members of the Lithuanian national movement believed that the fight for language was the fight for the survival of Lithuania. History created the community, which could overstep time, place, and even language. Even if Lithuanian actors distorted the history, it was not important. Most important to them was the nurturing of the national consciousness of people. The intelligentsia of Lithuania used history as an educational aid to illustrate what true 'Lithuanianness' means. It was also used in the debates with the Poles. The Lithuanian language was the condition of revival of the Lithuanian nation, but Lithuanians found a message of 'Lithuanianness' in history and related subjects. 'Lithuanianness' existed in language and culture. The actors of the 19th century discovered their culture in history. The peasant culture of Lithuania could not adequately satisfy the needs of the developing national identity. In history Lithuanians found elitist culture and the belief that they can restore the state, which was large in the Middle Ages and which could be reborn.