Nerealizuotas lietuvių civilizacijos projektas: apmąstymų fragmentai

LTStudijoje pasitelkiant ambicingą lietuvių civilizacijos sąvoką ankstyvoji pagoniškoji lietuvių valstybė traktuojama kaip „vėluojančios“, „sulaikytos“, ar „neišsiskleidusios“ civilizacijos tipas, kuris, pasiekęs imperinę civilizacijos procesų raidos fazę, neatlaikė naujų iššūkių ir buvo pasmerktas recesijai bei susispaudimui. Gvildendamas gelmines geopolitinio lietuvių civilizacinio projekto žlugimo priežastis autorius teigia, kad valdančiajam LDK elitui trūko universalios tapatumo idėjos, vienijančios ideologijos, totalizuojančios vienybės vizijos, kurią nuolatos nustelbdavo regioniniai interesai, taip iki galo neįveikta fragmentizacija. Karingų lietuvių užkariavimai nebuvo lydimi tokių pat galingų kultūrinės ir lingvistinės homogenizacijos impulsų. LDK valstybinio organizmo dalys nebuvo tvirtai susaistytos itin svarbiais homogenizacijai prigimtiniais etninės, religinės ir kultūrinės vienybės ryšiais, o tik mažiau veiksmingais įvairiais galios svertais, reguliuojamais hierarchinės priklausomybės. Todėl nesuformavusi bendros valstybingumą palaikančios ideologijos LDK gyvavo kaip amorfiška tranzitinė agrarinė polietninė paribio zona tarp dviejų skirtingų – krikščioniškųjų Vakarų ir stačiatikiškų Rytų – civilizacinių pasaulių. Per jos teritoriją nusidriekė viena pagrindinių Eurazijos subkontinento ideologinės ir religinės priešpriešos demarkacijos linijų tarp lotyniškos krikščionybės ir stačiatikybės, o pietuose stepių zonoje – kitos linijos pasienis su islamo religiją perėmusiais nomadais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Civilizacija; Lietuviai; Pagonybė; Krikščionybė; Valstybė; Etnokultūra.

ENThe study invokes an ambitious definition of the Lithuanian civilisation and treats the early Lithuanian state as a type of ”late”, “suspended” or “unexpanded” civilisation, which, after achieving an imperial phase of the civilisation process development, could not sustain new challenges and was condemned for the recession and shrinking. While analysing the in-depth reasons of the collapse of the geopolitical Lithuanian civilisation’s project, the author states that the ruling elite of the Grand Duchy of Lithuania lacked a universal identity idea, a uniting ideology, a totalising vision of unity which was continuously overwhelmed by regional interest. Conquests of militant Lithuanians were not accompanied by equally powerful impulses of cultural and linguistic homogenisation. The parts of the state organism of the Grand Duchy of Lithuania were not closely related with the ties of ethnic, religious and cultural unity so extremely important for the homogenisation; they only were related with less efficient levers of various powers, regulated by hierarchical dependency. Therefore, failing to form a general ideology supporting the statehood, the Grand Duchy of Lithuania existed as an amorphous transitional agrarian poly-ethnical borderzone between two different cultures and two civilisations: the Christian West, and the Orthodox East. The territory of the Grand Duchy of Lithuania was marked with one of the main demarcation lines of the ideological and religious clash in the Eurasian subcontinent between the Latin Christianity and Orthodoxy, and in the south, in the steppe zone – the frontier of another line with nomads who have adopted the Islam religion.