Kameriškumas Lietuvos fotografijoje: objektyve – kambarys

LTStraipsnyje nagrinėjama kameriškumo estetikos raiška Lietuvos fotografijoje, kurios objektas – kambarys (camera – lot. kambarys). Tai siejama su fotografijos ontologija ir kilme iš camera obscura, t.y. tamsaus kambario. Šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje užfiksuotos dvi susidomėjimo kameriškomis erdvėmis bangos: devintojo dešimtmečio (Alfonsas Budvytis, Gintautas Trimakas, Gintaras Zinkevičius, Violeta Bubelytė, Raimundas Urbonas ir Remigijus Pačėsa) ir nuo dešimtojo dešimtmečio iki dabar (Arturas Valiauga, Irma Stanaitytė, Tadas Šarūnas, Remigijus Treigys, Dainius Liškevičius ir Joana Deltuvaitė). Straipsnyje šie du laikotarpiai lyginami socialiniu ir egzistenciniu aspektais. Socialinio-ideologinio konteksto tyrimas atskleidė, kaip kameriškumo estetiką veikia skirtingos sąlygos. Devintojo dešimtmečio fotografijos kameriškumas buvo mėginimo išvengti sovietinei viešajai erdvei būdingų suvaržymų, jos standartizacijos ir beprasmybės rezultatas. Kambario erdvė čia buvo interpretuojama kaip kūrybos vieta. Dabar, kai meno dėmesys socialumui itin išaugęs, fotografų pasitraukimas į intymias erdves atskleidžia nusivylimą naująja socialine santvarka ir viešosios erdvės teikiamomis kūrybinės raiškos galimybėmis. Egzistenciniu požiūriu, devintojo dešimtmečio kameriškų erdvių monotonija ir tuštuma reiškė, kad tai – introspekcijos ir egzistencijos patirties erdvės. Dabartinės fotografijos privačiose erdvėse aptinkama ženklų ir spalvų gausa jas sieja su populiariąja kultūra, tad privačių erdvių vaizdavimas tampa galimybe apmąstyti viešąją erdvę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kameriškumas; Privačios erdvės; Lithuanian photography; Chamber aesthetics; Private spaces; Camera obscura.

ENThe discussion of Lithuanian photography in this paper focuses on a specific aspect of chamber aesthetics – its literal meaning as a ‘chamber’ or a ‘room’ as the subject of images. Considering the phenomenology and semiotics of photographed rooms it is important to note the origin of photography in “camera obscura”. Traditionally, photography looks out of the “camera obscura” into the external space. In this sense, photographs that represent rooms look in the opposite direction, into the internal space and the subjective one. Two outbreaks of this kind of ‘chamber’ photography have been observed in contemporary Lithuania: in the 1980s when the generation of Alfonsas Budvytis, Gintautas Trimakas, Gintaras Zinkevičius, Violeta Bubelytė, Raimundas Urbonas and Remigijus Pačėsa started their careers; from the 1990s until now related to such photographers as Artūras Valiauga, Irma Stanaitytė, Tadas Šarūnas, Remigijus Treigys, Dainius Liškevičius, and Joana Deltuvaitė. The paper attempts to find out the reasons of these two outbreaks, what meanings they construct and what differences there are between them. Two aspects of ‘chamber aesthetics’ are discussed in photographs: its relation to the social context and its existential dimension. The analysis of the social/ideological context reveals that photography of the 1980s and that of 1990s was created in different conditions. In the 1980s a public space was marked by restrictions; it was standardised and lacking in meaning. The 1990s were marked with an increased interest in a public space, which started to be used in new ways and acquired new meanings.