Dar kartą apie lie. "spalvà" : kirtis ir etimologija

LTLietuvių kalbos žodžio „spalvà“ kilmė iš kitų baltų kalbų žodžių gana akivaizdžiai susijusi su la. „spalva“ ‘plunksna, paukščių plunksnos; kailis, šeriai; žvėrių kailio spalva, šerių spalva’, toliau la. „spilva“ ‘tvenkinių augalas, švylys, pūkas (ypač augalo, tarkim, švylio), [pl.] (plunksnų) pūkai [ir kt.]’. Baltų kalbų žodžius buvo siūloma laikyti ide. *(s)pelh - ‘skelti, skirti’ vediniais. Tačiau dėl iš pirmo žvilgsnio regimų didokų semantinių vedinių ir senosios šaknies skirtumų šią etimologiją ne visada linkstama pripažinti. Tai nurodo latvių kalbos intonacija. Galima pateikti daugiau nei kelis dviskiemenius žodžius su -a, kurių tvirtagalė priegaidė (4 kirčiuotė) nedėsningai atitinka latvių tęstinę ar laužtinę priegaidę. Šiuo atveju latvių kalba yra konservatyvesnė nei lietuvių kalba (pvz. lie. kalvà [4] ir la. <*kolh-ah2-). Indoeuropiečių prokalbėje *(s)pelh- jau buvo įgijusi poreikšmius ‘vertingas dalis atskirti nuo nevertingųjų’ ir ‘nudirti odą, kailį nuo žvėries’. Pirmąjį poreikšmį liudija ir senuosiuose mūsų tekstuose vartoti lie. pẽlūs pl. ‘pelai: <*pelh-ou- (acc. sg. *pelh-ou-m <*pélh-ou-m), pr. pelwo ‘pelai’, sl. *pélva <*pélh-uah-; lie. spãlis (2) ‘atliekos’ <*spolh-iio-. Antrąjį poreikšmį atspindi lo. spolium ‘nudirta žvėries oda’ <*spolh-iio n. Pirminė reikšmė buvo ‘oda’, iš to ‘dalys dengiančios odą’, ‘šeriai, plaukai, plunksnos’ ir galiausiai ‘žvėries šerių spalva’. Tai matome latvių kalboje. Panašu, kad paskutiniaisias lietuvių kalbos semantinio vystymosi metais, „spalva“ abstrakti reikšmė buvo suteikta dirbtinai. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Indoeuropiečių kalbos; Istorija; Kalba, lietuvių; Kalbotyra (lingvistika); Latvių kalba; Priegaidė; Šaknis; Žodžiai; History; Language, Lithuanian; Linguistic; Root; Syllable accent; The Indo-European languages; The Latvian language; Words.

ENThere is no doubt that Lith. spalvà (4) ‘colour’, Latv. spava ‘feather, plumage; hair of quadrupeds, fur; bristle; colour of fur, colour of bristles’ and their cognate Latv. sp‘cotton grass, seed wool (e. g of cotton grass); [pl.] down’ is derived from the IE. root *(s)pelh- ‘to split, separate, sever’. Alternative suggestions, e. g. a connexion with IE. pel- ‘to cover’, which at first sight might seem more attractive from a semantic point of view, are doomed to fail because the underlying root must have ended in a laryngeal. This is indicated by the intonation of Latv. . There are several cases where accent class 4 of Lithuanian disyllabic ā-stems matches Latvian level or broken tone. It can be demonstrated that in these cases Latvian is more conservative than Lithuanian (e. g. Lith. kalvà [4] and Latv. <*kolh-ah2-). Already in the IE. parent language the root (s)pelh- must have developed the special meanings: ‘to separate the useless from the usable parts’; ‘to remove the skin from the body of an animal’, cf. on the one hand OLith. pẽlūs pl. ‘chaff’ <*pelh-u-, OInd. - pl. ‘chaff’ <*pelh-o- (acc. sg. *pelh-o- <*pélh-o-), Pruss. pelwo ‘chaff’, Sl. *'pélva ‘chaff’ <*pélh-2-; Lith. spãlis (2) ‘shive’ <*spolh--; on the other hand Lat. spolium ‘the skin removed from the body of an animal’ <*spolh- n. The latter meaning first resulted in ‘(generally) skin’, whence ‘parts covering the skin’, ‘hair, bristle, feathers’ and finnaly also ‘colour of the bristles of animals’. The same holds true of Latv. It seems possible that in the case of Lithuanian the last stage of the semantic development, the transition to the abstract meaning ‘colour’ is artificial. [From the publication]