Prieš realizmą, už tikrovę : XX a. 7-8-ojo dešimtmečio videomenas ir eksperimentinis kinas

LTStraipsnio tyrimų objektas – 7-8-ojo dešimtmečio videomenas ir eksperimentinis kinas, jame daugiausia remiamasi JAV pavyzdžiais. Toks kontekstas svarbus nagrinėjant Lietuvos videomeno atsiradimą, vėluojantį beveik trimis dešimtmečiais, ir bandant suprasti, ar Lietuvoje jo pradžia turėjo panašias prielaidas, ar rėmėsi jau pakitusiomis savojo dešimtmečio sampratomis. Straipsnyje nagrinėjama, kaip 7-8 dešimtmečio eksperimentinis kinas ir videomenas oponuoja realybės iliuzijai ir bando žiūrovui atskleisti „tikrovę“ bei paskatinti aktyvią, kritišką žiūrovo poziciją realybę reprezentuojančių vaizdinių bei vaizdo produkavimo technologijų atžvilgiu. Pasipriešinimas išreiškiamas formaliojo pobūdžio eksperimentais, pasitelkiant kino ir masinės informacijos priemonių reprezentacijos metodų dekonstrukcijos strategiją. Bandant pralaužti įprasto kalbinio suvokimo ribas, eksperimentiniame kine ir videomene einama abstrahavimo, sunkiai skaitomo montažo ar sensorinio perkrovimo keliu, pasitelkiamos naujos technologijos, nemažai dėmesio skiriama žiūrovo pozicijai erdvėje ir laike.Reikšminiai žodžiai: Video menas; Komercinis kinas; Avangardas; Televizija; Psichoanalizė; Video art; Commercial cinema; Avant-garde; Television; Psychoanalysis.

ENThe article surveys examples of the 1960s–1970s video art and experimental cinema (mostly from the USA), which are analysed and grouped in terms of their representation of reality. It is revealed in which ways these art practices confront with the dominating ideologies of representation embodied in commercial cinema and television, what new relationships between image and reality they suggest and how they encourage a critical and active perception of images of reality and works of art. The author discusses works that deconstruct the alleged objectivity of the images of reality and neutrality, reject the function to represent reality and focus on the reality of the instrument of cinema or video art. In other works, the attention shifts from mediated images to the real space of their installation, time of experience and perception (the necessity to connect and edit many sources of images in one’s consciousness and actively obtain meaning), and encourages reflecting the observation itself and analysing one's function as a spectator. The third group of works discussed here questions the possibilities of the authenticity of the image; the image is used as a means of memory, self-perception and autobiography or a political instrument to transform reality. [From the publication]