Pamišęs herojus

LTKiekviena epocha radikaliai keičia literatūros herojų sudėtį. Ilgus metus literatūra pasakojo asmenybės tapsmo istorijas – asmenybės, kuri žinojo, ko siekia ir kam gyvena. Dabar ateina nauja veikiančių figūrų pamaina – be blizgančių visažinybės šarvų, geležinės valios skydo ir tolimų siekių perspektyvos. Žmogus su „įlaužta“ sąmone darosi būdingu šiuolaikinio romano ar dramos herojumi. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus, ką tai reiškia, ar tai naujas literatūrinis žaidimas, praplečiantis meninės išraiškos galimybes, o gal esminis žmogaus būties pokytis, netekus agrarinės gyvensenos stabilumo, spartėjant techniškosios civilizacijos tempams. 20-ojo amžiaus pabaigos literatūroje pamišęs herojus tapo žmogaus dvasinių krizių metafora, o neretai ir smarkiai deformuotu paties kūrėjo autoportretu. Tokio herojaus klejojanti sąmonė atpalaidavo fantazijos žaismą ir dinamizavo tiek psichologinio proceso, tiek išorinio pasaulio vaizdavimą. Bet skaitytojui vis sunkiau sekėsi patirti tapatybę su besikaitaliojančiais tokio herojaus pavidalais. Siurrealizmo poetika įteisino alogizmą, pagrįstą vaizdų ir sąvokų kontradikcijomis, daiktų maišatimi, pasaulio chaoso ir istorijos absurdiškumo jutimu. O Renesansas, aukštinęs žmogaus protą, su išgąsčiu stebėjo „pamišusio herojaus figūrą“, kuri iškilo kaip įspėjimo ženklas dvasinių krizių ir istorijos lūžių metu ir bylojo apie žmogaus protui nepavaldų chaosą tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje. Psichozės davė akstiną daugeliui puikių meno kūrinių, pasakų, mitų. Tačiau tik tos psichozės, kurias apvaldė konstruojanti talento galia. Menas pasiduoda deracionalizuojamas tik iki tam tikros ribos. Tad ir pamišęs herojus čia negali tapti pagrindiniu herojumi.Reikšminiai žodžiai: Beprotybė; Herojus; Literatūra, XX a. antra pusė; Literatūra; Pamišimas; Siurrealizmas; Craze; Hero; Literature; Lithuanian literature, the 2nd half of the 20th century; Madness; Surrealism.