Daiktavardėjanti poezija

LTKeičiasi poetinės kalbos kanonas. Poezijoje apstu eilėraščių, kuriuose vis mažiau metaforikos, simbolikos ir abstrakcijų. Ar menas, susitapatindamas su realiu daiktu, negrįžta į natūralizmą? Kodėl 20-ojo amžiaus pabaigoje poetas vis dažniau ieško savo identiteto kasdieninės aplinkos daiktuose? Ar vizualinis regėjimas, išugdytas kino ir televizijos, tapo privaloma meninio mąstymo norma? Šie ir kiti klausimai analizuojami straipsnyje. Lyrikos prozaizacija tapo užduotimi, įrašyta į daugelio 20-ojo amžiaus literatūrinių sąjūdžių programas. Amerikiečių poezijos sudaiktėjimui pagrindus nutiesė pragmatizmo filosofija. Amerikietiška vizualinio lyrizmo banga, išsižadanti europietiškos kosminės dimensijos, plūsteli ir į lietuvių egzodo eilėraščius: poetiškai identifikuota didmiesčio aplinka, kurios nemokėjo įvardinti lietuviška poetinė tradicija, sureikšmintos daiktavardinės struktūros, prislopintas lietuviškas judrusis veiksmažodis, reiškiantis kaitą ir akciją. Eilėraščio principas – neornamentuota kalba. Į daiktiško vaizdo poetiką ir kasdienio pašnekesio toną skirtingais keliais artėjo ir Lietuvoje kuriama poezija. Poetinė kalba Lietuvoje buvo pakankamai nudrengta globalinių apibendrinimų ir pompastiškos retorikos. Tad turėjo atsirasti naujas kalbėjimo būdas, besipriešinantis barokinei iškalbai ir idiliškam gražumui, kuriuo buvo dangstoma sovietinės tikrovės bjaurastis. Nemažai poetų pasuko minimalistinės konkrečios poezijos vaga. Šiuolaikinėje poezijoje daiktiškoji substancija vis labiau užstoja žmogiškojo „aš“ substanciją. Formuojasi naujas poeto tipas – stebėtojas, objektyvistas, depersonalizuotų istorijų pasakotojas, dramatiškų monologų sakytojas, parabolių kūrėjas. Eilėraštis pereina į sakytinio kalbėjimo gestus ir intonacijas.Reikšminiai žodžiai: Daiktavardis; Daiktiškumas; Eilėraštis; Interpretacija; Kritika; Literatūra; Poezija; Pragmatizmas; Criticism; Interpretation; Lithuanian literature; Materiality; Noun; Poem; Poetry; Pragmatism.