Užmirštas medinis Vilnius

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTSenasis medinis Vilnius yra menkai pažįstama ir nepelnytai pamiršta miesto architektūros dalis, atsidūrusi miesto paraštėse tiek geografiniu, tiek paveldosaugos požiūriu. Medinis Vilnius yra ne tik kaimiškosios kultūros apraiška, bet ir byloja apie miestietiškosios kultūros tradicijas – augant miestams, atsirado grįžimo į gamtą poreikis. XIX a. pab.–XX a. pr. statyti mediniai namai yra jau kapitalistinio miesto rekreacinės kultūros ženklai. Kiekvienas rajonas turėjo savo nepakartojamą charakterį. Pramoginių statinių architektūra taip pat dažniausiai buvo medinė: XIX – XX amžių sandūros estetika reabilitavo medį kaip meniškai vertingą, natūralią, tradicinę ir nebrangią medžiagą. Medinių gyvenamųjų namų formų įvairovės būta didžiulės: valstietiškos trobos, kotedžai su mansardomis ir bokšteliais, nuomojami dviaukščiai statiniai, tačiau visi būtinai su verandomis. Mediniai namai skirtingos stilistikos: lietuviškos kaimo trobos su langinėmis ir pjaustytais antlangiais; namai, įtakoti XIX a. pab. plitusio rusų folklorinio stiliaus; randama madingos art nouveau krypties bruožų ir Lenkijoje populiaraus Zakopanės stiliaus; „šveicariško“ stiliaus namai. XX a. pr. praeivius žavėję dailūs mediniai kotedžai šiandien atrodo apgailėtinai – susmegę į žemę, sutrešę, prišiukšlinti jie baigia nugyventi savo amžių. Medinio paveldo perspektyvos gana liūdnos. Nemažai medinukų sunaikinta per remontus, retas namas atnaujintas autentiškai. 2004 m. Vilniaus m. savivaldybė ėmėsi medinio Vilniaus architektūros paveldo apsaugos programos, tad gražiausi pavyzdžiai dar bus išgelbėti.Reikšminiai žodžiai: Medinė architektūra; Vilnius; Wooden architecture.

ENThe old wooden Vilnius is an insufficiently investigated and forgotten part of architecture. It is on the margins of the city from the point of view of geography and heritage protection. Wooden Vilnius is not the manifestation of rural culture but it testifies to the traditions of urban culture – with towns growing, the need to go back to nature appeared. Wooden houses built at the end of the 19th –the beginning of the 20th century are signs of recreational culture of a capitalist city. Every region had its unique character. It was quite often that architecture of recreational constructions was wooden: aesthetics of the turn of the 19th and 20th centuries rehabilitated the tree as artistic and valuable, natural, traditional and cheap material. The diversity of forms of wooden houses was enormous: peasant huts, cottages with attics and towers, two-storied building to be rented, and all of them with verandas. Wooden houses are of different style: Lithuanian village huts with shutters and carved cornices; houses influenced by the Russian folklore style, which spread at the end of the 19th century; features of a modern art nouveau trend are found, as well as the style of Zakopane, which was popular in Poland. Fine wooden cottages, which fascinated passers-by at the beginning of the 20th century today look deplorable. They are living their last days. Prospects of the wooden heritage are sad. Many wooden houses were destroyed during repair works, a rare house was renewed in an authentic way. In 2004 the Vilnius City Municipality undertook Vilnius architectural heritage protection programme, thus the most beautiful samples will be saved.