LTKnygoje aptariami klausimai: kokia lotynų kalba funkcionavo kaip „elitų“ kalba (klasikinė, viduramžių, modernizuota)? Kokiomis aplinkybėmis, kokiuose raštuose buvo vartojama? Koks buvo jos santykis su „gyvosiomis“ kalbomis? Kas buvo lotyniškų tekstų „vartotojai“? Pirmame skyriuje – „Respublica Polonorum“ – aptariamas lotynų kalbos vartojimas XVI-XVIII a. Lenkijos Respublikoje ir Karališkuose Prūsuose, lenkiškoji ir lotyniškoji terminija publicistikoje, teisiniuose ir politiniuose traktatuose, dvikalbio lenkiško ir lotyniško teksto perskaitymo galimybės; keliama ambicinga tezė, jog lotynų kalba buvo antroji Lenkijos ir Lietuvos bajorų kalba, nors ir ne visi bajorai ją tobulai mokėjo, tačiau padėjo lotynų kalbai tapti integralia lenkų kultūros dalimi. Antrame skyriuje „Tarp Sltivia Liithia ir Slavitt Orthodosa“ bandoma atsekti lotynų kalbos vartojimo ypatumus už Lenkijos Respublikos ribų: Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Jūratės Kiaupienės straipsnyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė tauta XVI amžiuje: tėvynės samprata“ aptariamos „tautos“ ir „tėvynės“ sąvokos XVI-XVII a. LDK tekstuose, ryškinamas šių sąvokų savitumas LDK kontekste. Trečiame knygos skyriuje „Diplomatiniai kontaktai su nelotynišku pasauliu“ aptariamas lotynų kalbos ryšys su Osmanų imperija, Maskva, Moldavija. Ketvirtame skyriuje - „Kontekstas: lotynų kalbos vaidmuo Vakarų kultūroje“ atkreipiamas dėmesys į sociokultūrinius lotynų kalbos funkcionavimo aspektus. Siūloma lotynų kalbą traktuoti kaip būtiną humanitarinio išsilavinimo dalį, reikalingą ne tik siauram klasikinės filologijos specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei, jos bendrajam išsilavinimui.Reikšminiai žodžiai: Lotynų kalba; Lotyniškoji Lietuvos literatūra; Latinitas; Latin language; Lithuanian literature in Latin; Latinitas.
ENThe book discusses the questions: which Latin functioned as the language of 'elite' (classic, medieval, modernized)? Under what circumstances and in what writings was it used? What was its relation with the 'living' languages? Who were the 'users' of Latin texts? The first chapter 'Respublica Polonorum' discusses the use of Latin in the Republic of Poland and Royal Prussia in 16th - 18th c., Polish and Latin terminology in publicistic writing, legal and political works, the possibilities of reading a bilingual Polish and Latin text. It also presents an ambitious thesis that Latin was the second language of the nobility of Poland and Lithuania; although not all noblemen knew it perfectly, it still helped the Latin language to become an integral part of Polish culture. The second chapter 'Between Sltivia Liithia and Slavitt Orthodosa' attempts to retrace the peculiarities of the use of Latin beyond the limits of the Republic of Poland: in Lithuania, Ukraine, Belarus. The article “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Politinė Tauta XVI Amžiuje: Tėvynės Samprata” (“Political Nation of the Grand Duchy of Lithuania in the 16th Century: Conception of Motherland”) by Jūratė Kiaupienė discusses the conceptions of 'nation' and 'motherland' in GDL texts of 16th - 17th c., highlights the singularity of these conceptions in the context of GDL. The third chapter of the book 'Diplomatic Contacts with Non-Latin World' discusses the relation of Latin with the Ottoman Empire, Moscow, Moldavia. The fourth chapter 'Context: the Role of Latin in Western Culture' points out the sociocultural aspects of functioning of Latin. It is proposed to treat Latin as a mandatory part of humanitarian education, necessary not only to a narrow circle of classic philology specialists, but also to the general public and its general education.