Šiaurės rytų vilniškiai 1920-1930 m. Sociolingvistinės pastabos

LTStraipsnyje aptariama 1920–1930 metų sociolingvistinė vakarinės dalies Ignalinos krašto situacija, pasitelkus čia vykusių ekspedicijų anketų duomenis. Apibendrinant situaciją dar būtina priminti, kad parapijos, kur buvo surinkta analizuojama medžiaga, yra lietuviškiausios visame Ignalinos krašte, todėl pagal jų duomenis nereikėtų spręsti apie viso krašto situaciją, ypač apie padėtį pačiose pakraštinėse parapijose, kurios ribojasi su Baltarusija. Informantų pateikti duomenys ir jų analizė rodo šias svarbiausias tendencijas: 1) tirtose Palūšės, Daugėliškio, Vidiškių ir Paringio parapijose buvo vykdoma bendra lenkų okupacinės valdžios polonizacijos politika; 2) stipriausias polonizacijos instrumentas greičiausiai buvo mokykla, silpniausias – lenkų administracija ir dvarai; 3) bažnyčia, palyginti su kita Vilniaus krašto dalimi, didelės įtakos polonizacijai nepadarė; 4) polonizacijai įsigalėti trukdė gyventojų tautinės sudėties faktorius, aiškus savojo identiteto suvokimas, lietuviai kunigai ir mokyklos „nuo tėvų“ modelis.Reikšminiai žodžiai: Šiaurės rytų vilniškiai; Sociolingvistinė raida; Polonizacija.

ENThe article discusses the sociolinguistic situation of the western part of Ignalina region in 1920-1930, based on the data of the questionnaires from the expeditions in the area. Summarising the situation, it must be noted once again that the parishes where the analysed material was collected are the most Lithuanian ones in the whole Ignalina region; therefore, the data from them should not be used to define the situation in the whole region, particularly in the peripheral parishes bordering Belarus. The data provided by the informants and its analysis reveal the following main tendencies: 1) a common polonisation policy was carried out by the Polish occupation government in Palūšė, Daugėliškis, Vidiškės and Paringis parishes; 2) the most powerful polonisation instrument most probably was the school, Polish administration and manors being the weakest one; 3) the church did not contribute much to the polonisation process, compared to other part of Vilnius region; 4) the strong establishment of polonisation was prevented by the factor of the national composition of the population, clear perception of one’s identity, Lithuanian priests and a certain model of “home-schooling”.