Lietuvių kalbos balsių abėcėlės tvarka ir netvarka : istorija ir nūdiena

LTStraipsnyje aprašomi netipiški lietuvių kalbos žodžių dėjimo pagal abėcėlę istorijos aspektai: apžvelgiama balsinius garsus žyminčių raidžių grafemų eiliškumo sampratos raida XIX–XX a. Pirmojoje XIX a. pusėje vyravo tendencija remtis tradicine lotynų kalbos abėcėlės raidžių tvarka: nediakritinės balsės, ir sutapdinimas, atskira raidės vieta beveik abėcėlės pabaigoje. 1851 m. F. Nesselmannas reformavo lietuvių kalbos abėcėlę ir nutarė surikiuoti ne raides, o garsus; į vieną vietą surašė raides ir suvienodino abėcėlinę jų reikšmę. Kiti autoriai, pastebėję lietuvių leksikografijos tendenciją balsines raides tvarkyti pagal fonetines ypatybes, siekė išlaikyti grafinį abėcėlės tvarkos nuoseklumą ir neįpainioti į ją garsų. Sovietmečiu iš esmės nusistojo Nesselmanno garsiniu principu grįsta balsinių raidžių dėstymo tvarka, bet jų registravimas antraštėlėse tebeįvairavo. Balsinius garsus žyminčių raidžių grupelių , , , vidaus tvarkos samprata geriausiai matyti 20–ties tomų „Lietuvių kalbos žodyne“. Homografams artimuose žodžiuose, besiskiriančiuose vien grupelių viduje esančiomis raidėmis, savarankišką poziciją paprastai gaudavo visos balsinės raidės. Kitoms raidėms tarp gretinamų žodžių esant visai vienodoms, pirmiausia rikiuotos paprastosios , joms subordinuotos <ą, ę, į, ų>, o po šių atitinkamai ėjo <ė, y, ū>. Šiuolaikinė abėcėlės tvarka mišri: priebalsės ir paprastosios balsinės raidės rikiuojamos paraidžiui, o balsius žyminčios diakritinės raidės bei graikiška – pagarsiui.Reikšminiai žodžiai: Balsiai; Abėcėlė; Vowel; Alphabet.