Juslinių patirčių artikuliacijos praeities konfliktų pasakojimuose
LTTiesioginių praeities konfliktų liudininkų atsiminimai dažnai perduodami vis iš naujo pasakojant apie kokias nors juslines patirtis. [...] Spontaniškuose liudininkų pasakojimuose į pirmą planą iškyla to, kas įvyko, absurdiškumas (absurdo liudijimas), ir būtent dėl šios priežasties jie atmeta bet kokią istorinę-politinę schemą ar paaiškinimus. Pagrindinis straipsnyje keliamas klausimas susijęs su tokių prisiminimų artikuliacijos statusu: ar jie išreiškia pasakotojo tapatybės sutrikimą, ar juos galime laikyti lygiavertėmis kryptingomis atminties artikuliacijomis? Perėjimas nuo trauminės atminties dalinio nepaaiškinamumo prie sklandžių perpasakotojų pasakojimų sustiprina schematišką įvykio supratimą ir išdildo skausmingas tarpžmogiškos (epistemologinės-etinės) neteisybės patirtis. Visi politiniai konfliktai, be to, kad yra istoriniai įvykiai, dar yra ir žmogiški ar tarpžmogiški veiksmai, ir pastaroji plotmė yra liudininkų atminties plotmė. Tai, kas įvykių lygmenyje patetiškai garbinama, tarpžmogiškų veiksmų lygmenyje gali būti visiškai žlugę. Todėl žvelgdami iš atminties studijų perspektyvos negalime aptikti jokio skirtumo tarp traumos ir kaltės. Šios elgsenos gali būti transformuotos į skirtingas artikuliacijas, viena jų – juslinė artikuliacija, kuri, kaip parodoma straipsnyje, taip pat yra valinga ir tikslinga praeities artikuliacija. Straipsnyje aptariami trys tokio pobūdžio pasakojimų pavyzdžiai: dokumentinio filmo fragmentas, spontaniško pasakojimo atvejis, įrašytas autorės antropologinio tyrimo metu, ir literatūros kūrinio epizodas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Juslinė atmintis; Konfliktų atmintis; Naratyvai; Naratyvas; Memory of conflicts; Memory of past conflicts; Naratives; Narratives; Sensual experienc; Sensual experience.
ENThe reminiscences of direct witnesses of past conflicts are often passed on by retelling some sensory experiences. In the spontaneous narrations of witnesses, the absurdity of what has happened (testimony of absurd) is placed in the foreground and therefore, they reject any historical–political scheme or explanations. The main question raised in the article is related to the status of articulation of such reminiscences: do they express an identity disorder of the speaker or can they be considered to be equivalent directional articulations of memory? The transition from partial non-explainability of traumatic memory to fluent narrations of retellers strengthen the schematic understanding of the event and fades the painful experiences of interhuman (epistemological–ethnical) injustice. All political conflicts, in addition to being historical events are human or interhuman actions and this plane is the plane of the memory of witnesses. That what is passionately worshiped at the level of events may be a complete failure at the level of interhuman actions. Therefore, looking from the perspective of memory studies, we cannot find any difference between trauma and guilt. This behaviour may be transformed into different articulations, one of which is sensory articulation, which, as revealed in the article, is also a wilful and purposeful articulation of the past. The article discusses three examples of such narrations: a fragment of a documentary, a case of spontaneous narration recorded during the anthropological research of the author, and an episode from a literary work.
