Judančios nejudančios figūros. Apie laiką Šarūno Saukos tapyboje

LTLaikas tapyboje - plati ir daugelio diskusijų susilaukianti tema. Vis dėlto vizualinės semiotikos tyrimuose laiko aspektas paprastai lieka u/gožtas erdvinės sąrangos, erdvinių aspektų analizės. Dailės tyrimuose gali atrodyti nuoseklu ir legitimu laiko matmenį apskritai eliminuoti kaip nerelevantišką. Tačiau keliant klausimą, kaip vis dėlto laikas gali būti aktualizuojamas tapyboje, atsiveria nemažai skirtingų perspektyvų. Šiame straipsnyje aptariamas laikas Šarūno Saukos tapyboje, paveikslą traktuojant kaip uždarą baigtinį tekstą ir analizuojant figūratyvinj jo lygmenį. Nesiekiama atskleisti bendro, visą menininko kūrybą apgaubiančio laiko matmens arba įvardyti visų galimų laiko tapyboje apraiškų, bet analizuojama, kokiu būdu laikas pasirodo nejudančiame vaizde, vaizduojant judančias figūras. Išskiriamos trys strategijos. Pirmiausia aptariami du judėjimo vaizdavimo principai, sietini su XIX a. pab. - XX a. pr. fotografijoje naudotomis judesio fiksavimo strategijomis. Pirmuoju atveju judesys išskaidomas atskirais momentais (arba „kadrais"), kurie išdėsomi nuoseklioje „prieš tai - po to" grandinėje; antruoju - atskirais momentais išskaidytas judesys užlaikomas viename kadre, kuriant nepaliaujamo judėjimo įspūdį. Galiausiai prieinama prie Saukos tapyboje gana dažnai naudojamo motyvo, modifikuojančio šias strategijas ir kuriančio savitą judėjimo įtaigą. Šiuo atveju nuoseklioje grandinėje išdėstomos viena į kitą panašios figūros, kurios įgyja ambivalentišką tapatybę - būdamos sustingusios viename momente, jos tuo pačiu metu juda paveikslo erdve: iš numanomo „prieš tai" į numanomą „po to" laike. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dailininkai; Judėjimas; Laikas; Menas; Paveikslai; Semiotika; Tapyba; Tapytojai; Šarūnas Sauka; Art; Artists; Lithuania; Movement; Painters; Painting; Pictures; Semiotics; Time; Šarūnas Sauka.

ENTime in painting is a wide and much discussed topic. However, in the domain of visual semiotics, time is often neglected and the priority given to the spatial qualities of visual texts. Moreover, it might seem consistent and legitime to eliminate the time dimension from the analysis of painting altogether, considering it irrelevant. However, when raising a question of how it is possible to actualize time in art, different perspectives might open up. This article discusses time in the paintings of Šarūnas Sauka, regarding each painting as a closed and finite text and analyzing its figurative level. The aim is neither to reveal the overall time dimension of Sauka's creative work, nor to name every possible manifestation of time in painting, but rather to examine how time is introduced into a motionless image while representing figures in motion. Three strategies are discussed. First, two different strategies are examined that might be associated with the techniques of capturing movement developed in photography in late I9,h - early 20th centuries. The first strategy divides movement into separate moments (or "snapshots") that are then ranged into a coherent "before - after" sequence. The second strategy keeps the separate moments in one single frame thus creating an impression of ceaseless movement. Finally, a specific motif, rather common in Sauka's painting, is analyzed. It modifies the first two strategies and creates a peculiar way of suggesting movement. This third strategy creates a continuous sequence of figures that are similar to each other and thus acquire an ambiguous identity. They are - at the same time - frozen in a single moment and moving through the space of the painting: from a presumable „before" to a presumable „after" in time. [From the publication]