Jono Mačiulio-Maironio raštų rašyba ir kalba : Jauniaus sekėjo dinamika

LTStraipsnyje aptariama, kaip Maironis reagavo į ryškėjančias bendrinės kalbos normas, kokios buvo jo kalbinės pažiūros ir kaip jos keitėsi (remiantis Maironio pamokslų rankraščiais, istorijos knygomis, poezijos leidimais). Maironis tarp 1880 ir 1886 metų suvokė esant rašomąją ir šnekamąją bendrinę kalbą. Ją siejo su Antano Baranausko, Kazimiero Jauniaus, Augusto Schleicherio, Frydricho Kuršaičio darbais ir periodiniu leidiniu „Aušra“. Studijuodamas Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, Maironis klausė Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos paskaitų. Rašydamas savo ankstyvuosius tekstus, jis rėmėsi Jauniaus rašomosios kalbos modeliu. Maironio rašomoji kalba ėmė kiek keistis apie 1888 metus. Baigdamas seminariją, jis nebevartojo kai kurių Jauniaus grafemų, tarmėse išlaikomo skolinių dvibalsio [ie] nebežymėjo digrafu ir kt. 1895-ųjų leidiniuose Maironis pradėjo vartoti sangrąžines bendratis su ‑tis; daugiskaitos kilmininko linksnyje ir tariamosios nuosakos 3 asmens formose pradėjo žymėti <ų>(dukterų; suprastų). Maironis jauniškų formų ir ortografijos ėmė atsisakyti ankstėliau negu kiti seminarijos auklėtiniai. Įtakos čia galėjo turėti periodinė spauda. XX a. pradžioje Maironis vis daugiau laikėsi periodikos normų. 1895 jis vartojo rašmenis <ū>(rūbai), <š>(lietuviškas), (nuo). Tad matyti stiprėjanti periodikos, tiek katalikiškos, tiek ir pasaulietinės, įtaka. 1905 m. įsivesta vardažodžių daugiskaitos vardininko galūnė -iai (amžiai), daugiskaitos įnagininko -iais (pelėsiais). 1907 m. nuosekliau imta vartoti grafema <ū>[ū].Reikšminiai žodžiai: Maironis; Lietuvių bendrinė kalba; Jonas Mačiulis (Maironis); Standard Lithuanian.

ENThe article discusses the reaction of Maironis to the emerging standard language norms, his linguistic attitudes and their change (based on the manuscripts of Maironis’ sermons, historical books, poetry publications). Between 1880 and 1886, Maironis perceived the existence of written and spoken standard language. He associated it with the works of Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Augustus Schleicher, Frydrichas Kuršaitis and the periodical ‘Aušra’. When studying in the Samogitian Theological Seminary in Kaunas, Maironis attended the lectures of the Lithuanian language of Kazimieras Jaunius. When writing his early texts, he referred to the Jaunius’ model of written language. Maironis’ written language started changing around 1888. When graduating from the Seminary, he no longer used some graphemes of Jaunius, no longer marked the dipthong [ie] retained in loanwords by a digraph , etc. In the publications of 1895, Maironis started using reflexive infinitives with –tis; started marking <ų>in plural genitive case and subjunctive mood third person forms (dukterų – ‘daughters’; suprastų – ‘would understand’). Maironis started rejecting Jaunius’ forms and orthohraphy a little earlier than other students of the Seminary. This could have been influenced by periodical press. At the beginning of the 20th c., Maironis was more and more adhering to the standards of periodicals. In 1895 he was using the characters <ū>(rūbai – ‘clothes’), <š>(lietuviškas – ‘Lithuanian’), (nuo – ‘from’). Thus, the increasing influence of periodicals, both Catholic and secular is seen. In 1905, the inflexions of plural nominative case –iai (amžiai – ‘ages’) and plural ablative case –iais (pelėsiais – ‘in mould’) were introduced. In 1907, the use of the grapheme <ū>[ū] became more consistent.