Untersuchungen zu Daukšas "Postille" - I. Doppelungen

LTDarbas yra pirmoji suplanuoto M. Daukšos „Postilės“ filologinio ir lingvistinio tyrinėjimo dalis. Jame analizuojamas „dvigubinimas“‘ – reiškinys, kai vieną žodį šaltinio dokumente atitinka du – rečiau trys – semantiškai lygiaverčiai žodžiai ar frazės išverstame tekste. Autorius atskiria „dvigubinimo“ terminą nuo stiliaus priemonių verčiant tekstus, sinonimų, "leksinių paralelizmų", "leksinių variantų" ar dubletų sąvokų. “Dvigubinimo” terminas autoriui atrodo tinkamesnis, nes jis aprioriškai neapribotas vien leksikos lygmeniu ir suteikia galimybę kalbėti apie kompleksiškesnių už vieną leksemą elementų struktūrą. Remdamasis J. Kruopo darbais, autorius teigia, kad daugeliu atvejų vis dėlto kalba eina apie daugiau ar mažiau griežtą sinonimiką leksinės semantikos prasme. Nagrinėjama dvigubinimų kilmė ir struktūra, sudedamųjų dalių skaičius, jų seka, ryšys. Aptariamos distribucijos problemos, semantinė interpretacija. Teigiama, kad būtent semantinė dvigubinimo interpretacija rodo, jog kalbinių vienetų tarpusavio santykių negali išsemti „sinonimo“ sąvoka, nes ji neleidžianti atskleisti jų ryšių įvairovės ir prasminių niuansų. Aptariama sinonimika kaip Renesanso retorikos stiliaus figūra, pasitelkiant platesnį Renesanso retorikos Rytų Europoje kultūrinį kontekstą. Antrojoje darbo dalyje autorius publikuoja tyrinėjimo metu surinktą kalbinę dvigubinimus įrodančią medžiagą, taip pat pateikiami atitikmenys lenkų kalba ir nuorodos į tas „Postilės“ vietas, kuriose rasta dvigubinimų. Priede pateikiamas M. Daukšos „Postilės“ sinopsis.Reikšminiai žodžiai: Mikalojus Daukša; Postilė; Jokūbas Vujekas; Senoji lietuvių kalba; Mikalojus Daukša; Postilla (1591); Jacobus Wuiecus; Old Lithuanian.

ENThe German term ‘Doppelung’ refers to the occurence of two (seldom three) semantically equivalent words or phrases in a translated text that correspond to a single word in the source document. Subject of the present article are correspondences of this type between Daukša’s Poſtilla Catholicka (DaP, 1599) and Wujek’s Poſtilla Catholicka Mnieyſza (W3, 1590). The cases in question are collected as completely as possible and analysed linguistically. The linguistic description encompasses formal and semantic aspects such as presence or absence of conjunction, type of conjunction, distribution and the nature of the semantic equivalence. It turns out that the linguistic term ‘synonymy’ is too narrow to cover the whole range of semantic relations between the members of the equivalences in question. Arguments are provided for the view that this kind of equivalence is neither an exclusive feature of Daukša’s language nor of Old Lithuanian or of translated texts. Rather, it reflects the extensive use of one of the most central Renaissance figures of speech, ‘synonymia’ (also called ‘interpretatio’ or ‘paraphrasis’). The key role of this figure in the 16th century can be traced to the pre-eminence of one textbook, De copia of Erasmus of Rotterdam, which strongly influenced Renaissance education in both Western and Eastern Europe. [From the publication]

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies