Juokai juokais, bet šiandien juokiamės daugiau ir kitaip: juokas kaip TV ir radijo diskurso bruožas 1960-2010 metais

LTStraipsnyje tiriamas juokas kaip viešosios erdvės bruožas ir kaitos rodiklis. Straipsnyje nagrinėjamos pokalbio situacijas, kur dalyviai kalbėdami(esi) nusijuokia. Siekiama atskleisti, kiek ir kaip juoktasi kalbant ir kalbantis TV bei radijuje per pastaruosius penkiasdešimt metų, ir per kalbines juoko funkcijas parodyti, kaip kito viešoji erdvė, komunikaciniai viešojo diskurso dalyvių tikslai ir įvaizdžiai. Tyrimas paremtas prielaida, kad juokas, kaip ryškus socialinės interakcijos atributas, gali rodyti viešosios erdvės pobūdį ir permainas. Juoko atvejų sakytinėje žiniasklaidoje per penkiasdešimt metų nuosekliai daugėja ir pirminė kiekybinės tyrimo dalies išvada neabejotinai patvirtina prielaidą. Kokybinė konkrečių juoko atvejų analizė rodo, kad socialinės juoko reikšmės ir pragmatinės funkcijos gali būti ne tik autentiško diskurso ir kalbėtojų tapatybės raiškos priemonė, bet strategiškai panaudojamos ideologiniais tikslais. Dalis sovietmečio laidų su fiksuotu juoku yra aiškūs surežisuotos tikrovės pavyzdžiai, naudojantys autentiškas emocijas laimingo gyvenimo iliuzijai skleisti. Pereinamuoju laikotarpiu kuriasi autentiška viešoji erdvė. Charakteringas juokas šiuo laikotarpiu jau natūraliai įsilieja į kuriamą tekstą kaip tikros viešos interakcijos ir diskurso žymiklis (kategorizuoja diskursą kaip neformalų, draugišką arba konfliktišką, įtemptą), atlieka jo organizavimo funkciją (žymi perėjimą nuo monologo prie dialogo arba nuo sudėtingos, įtemptos prie neutralesnės temos) ir kartu yra kalbėtojo įvaizdžio (profesionalios, pasitikinčios savimi asmenybės) raiškos priemonė.Reikšminiai žodžiai: Televizija; Radijas; Juokas; Television; Radio; Laughter.

ENThe article analyses laughter as the feature of public space and an indicator of change. The article analyses conversation situations, where the participants give a laugh while talking. It seeks to reveal how much and how the people laugh when speaking and talking to each other on TV and radio in the last fifty years and to disclose the change of the public space and communication aims and images of public discourse participants through linguistic functions of laughter. The research was based on the assumption that laughter as a prominent attribute of social interaction may indicate the type and changes in the public space. The number of cases of laughter in spoken media has been consistently increasing in the last fifty years and the initial findings of the quantitative part of the research undoubtedly confirm the assumption. Qualitative analysis of particular cases of laughter indicates that social meaning and pragmatic functions of laughter may be not only the means of expression of authentic discourse and identity of speakers, but also strategically used for ideological purposes. Some programmes of the Soviet period with registered laughter are clear examples of staged reality, using authentic emotions to spread the illusion of a happy life. During the transition period, authentic public space has taken form. In this period, characteristic laughter is naturally integrated in the created text as a marker of real public interaction and discourse (it categorizes the discourse as informal and friendly or confrontational and tense), performs the function of discourse organisation (marks transition from monologue to dialogue or from complex and tense topic to a more neutral one) and at the same time is the means of expression of the image of the speaker (professional, self-confident personality).