Kaimo architektūros savitumas saugomuose kraštovaizdžiuose
LTStraipsnyje nagrinėjami saugomų kraštovaizdžių – kultūrinio paveldo kaitos ir tęstinumo klausimai, vietos savitumo išsaugojimo ir tradicijų puoselėjimo reikšmė, šiuolaikinės darnios architektūros dėsningumai, bruožai ir kūrybos principai. Moderniame pasaulyje kraštovaizdžių saugojimas tampa sudėtingu procesu, apimančiu plėtros ir stabilumo siekius bei vietos tapatumo paieškas. Kraštovaizdžius siūloma traktuoti kaip inertiškas sistemas ir kartu nuolat besivystančius organizmus, kuriuose turi derėti paveldimos savybės, paveiktos aplinkos sąlygų, ir plėtra, tenkinanti dabartinės kartos poreikius. Architektūra – vienas iš svarbiausių kraštovaizdžio komponentų, ji nuolat kinta, įkūnydama senų ir naujų formų derinius. Architektūros tęstinumo klausimus siūloma spręsti išskiriant, saugant ir organiškai plėtojant pagrindinius jos sandaros dėmenis – istoriškai nusistovėjusius sprendinius, kurių taikymas palieka daug vietos kūrybai, kurie skirti suvokti, kaip derintis prie susiformavusio kraštovaizdžio, tęsiant vietos tradicijas ir kūrybiškai plėtojant naujas statybas saugomose teritorijose. Tai ir siūlymas laikytis šios krypties. Tyrimų tikslas: išnagrinėti kaimo architektūros tapatumo problematiką ir apibrėžti naujos architektūros kūrimo principus, identifikavimo bei vizualinės raiškos kriterijus. Tyrimų objektas: šiuolaikinė architektūra saugomuose kraštovaizdžiuose. Uždaviniai: apžvelgti Europos šalių ir Lietuvos kaimo vietovių ir saugomų kraštovaizdžių plėtros tendencijas. Apibūdinti kaimo architektūros formavimo metmenis, išskirti pagrindinius jos sandaros bruožus ir raiškos priemones, atitinkančias vidinę statybos paveldo raidos logiką. Nustatyti svarbiausius dėmenis, kurie sudaro nekintamas paveldimas struktūras, lemiančias kraštovaizdžio tapatumą.Tyrimo metodai: istorinis, analitinis lyginamasis, struktūrinis. Lyginamoji analizė padeda nustatyti šiuolaikinės architektūros tendencijas bei jų priežastis istoriniame ir kultūriniame kontekste. Vizualinė analizė teikia architektūros paveldo ir šiuolaikinės statybos objektų vertinimo rezultatus. Architektūros paveldo struktūros analizė leidžia nustatyti pagrindinius sandaros dėmenis, lemiančius statybos bruožus ir vietos tapatumą. Rezultatai: kaimo architektūros formavimo metmenys nusako taikytinus kūrybos principus ir kartu darnios architektūros dėsningumus. Darni architektūra saugomuose kraštovaizdžiuose turi sekti tradiciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Analizė, lyginamoji; Architektūra; Architektūra, kraštovaizdžio; Architektūra, šiuolaikinė; Darni architektūra; Kaimai; Kraštovaizdis (landšaftas); Kultūriniai kraštovaizdžiai; Kūrybos principai; Paveldas, architektūros; Paveldo vertė; Statyba; Statybos dėsningumai; Tapatumas (identitetas), nacionalinis (tautinis); Teritorijos, saugomos; Vietos tapatumas; Vietovės, kaimiškosios; Šalys, Europos; Analysis,comporative; Architecture; Architecture, landscape; Architecture, modern; Building; Building patterns; Countre, rural; Countries, European; Creative principles; Cultural landscapes; Harmonious architecture; Heritage value; Heritage, architectural; Identity, nationale; Landscape; Lithuania; Local identity; Territory, protected; Villages.
ENArticle describes the issues of change and continuity of the cultural heritage – protected landscapes, the meaning of local identity preservation and fostering of traditions, patterns of contemporary harmonious architecture, characteristics and creational principles. In a modern world protection of landscapes becomes a complex process, involving the development and stability aspirations and searches for the local identity. Landscapes could be treated as inert systems and at the same time ever-evolving organisms, in which must be consistent hereditary properties affected by environmental conditions, and the development that meets the needs of present generations. Architecture is one of the most important landscape components; it is constantly changing, embodying the combinations of old and new forms. Architectural continuity issues are suggested to be solved separating, protecting and organically developing the main components of its structure – historically well-established solutions, the application of which leaves plenty of room for creativity, which are designed to understand how to adapt to the landscape formed, following local traditions and creatively developing new construction in the protected areas. So it is suggested to follow this way. [From the publication]
