Naratyvo konstravimo tendencijos šiuolaikinėje dramaturgijoje

LTNaratyvo tyrinėtojai, iki šiol didelį dėmesį skirdami apibrėžti skirtumams tarp naratyvų ir kitų tekstų tipų bei kurdami naujus modelius, funkcijas bei kategorizacijas, mažai skyrė dėmesio skirtumui tarp naratyvinių ir nenaratyvinių tekstų tipų (pavyzdžiui, dramos) apibrėžti. Dauguma teoretikų stengėsi nubrėžti aiškią takoskyrą ne tik tarp naracijos ir aprašymo, bet ir tarp naratyvo ir dramos, taip dramą eliminuodami iš naratyvo tyrinėjimo lauko. Galbūt tai lemia įsitvirtinusi nuostata, kad drama savo forma yra paprastesnės naratologinės sandaros ir išraiškos nei kiti žanrai. O galbūt ir tai, kad postmoderniame buvime nūnai populiarus apskritai daugumos (ne teatro) reiškinių teatralizavimas, taip nebeskiriant išskirtinio dėmesio pačiam teatrui. Nors naratologijos terminologija ir teoriniai teiginiai, sekant užsienio tyrinėtojų darbus, yra permąstomi ir apibrėžiami iš naujo, vis dėlto Lietuvoje trūksta išsamių tiek literatūrologinių, tiek teatrologinių studijų, nagrinėjančių dramos naratyvą. Todėl straipsnyje apžvelgiamos šiuolaikinės naratyvo konstravimo tendencijos, glaustai pristatomi dramos naratyvinių epizodų tipai, laiko ir erdvės ypatumai, pjesės naratoriaus ir struktūros pokyčiai. Kadangi darbas orientuotas į šiuolaikinės dramos naratyvo konstravimo principus, didžiąją ir svarbiausiąją naudojamos literatūros dalį sudarys pastarųjų kelių dešimtmečių darbai, iš esmės remtasi naratologų Ansgar Nünning ir Roy Sommer bei šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojo Paul C. Castagno pastebėjimais.Reikšminiai žodžiai: Naratyvas; Naratorius; Naratyviniai epizodai; Naracijos aktas; Monologas; Narrative; Narrator; Narrative episodes; Narrative act; Monologue.

ENArticle is analysing the new drama narrative design tools, briefly representing the types of narrative episodes in drama, time and space features, changes of the play narrator status and general structure. Even though narratology as a science has more than a halfcentury tradition, the biggest attention was paid to literature, considering drama as an art with too simple narrative strategies, directly telling the story on stage through action. The 21st century playwrights (Dea Loher, Martin Crimp, Mark Ravenhill, Caryl Churchill, Sarah Ruhl, Suzan Lori-Parks, Len Jenkin, Sarah Kane and others) have brought a new approach to the narrative and its design tools. Contemporary playwrights mix traditional and new poetics, dramatic and theatrical forms of expression. The new drama is characterized by an unreliable narrator, polyphony, dialogism, intertextuality, character identity fragmentation and the language of alienation. Most of contemporary playwrights reject classical drama structure (exposition, culmination, climax, etc.). The new drama denies a chronological sequence of story and plot. Usually, a narrative is divided into separate episodes which are happening simultaneously in parallel worlds. Contemporary playwrights are using different narrative tools, designing expression of time through analepsis, prolepsis and metalepsis. The chosen time and space use is often based not on a causal relationship, but on the internal logic of the play and language strategies. In that case drama narrative episodes are delivering the narrative as a game with its own rules, and the audience becomes a partner together creating the meaning of it. [From the publication]