Simbolinis apsivalymas: kodėl tam priešinasi net "revoliucijos vilkai"

LTStraipsnyje nagrinėjama simbolinio apsivalymo nuo trauminės praeities reikšmė. Pabrėžiama, kad apsivalymas gali būti teisinio, buitinio ir simbolinio pobūdžio. Teisiniu apsivalymu visų pirma siekiama suteikti smurto aukoms šiokią tokią kompensaciją už jų patirtą skausmą, priverčiant smurtautoją taip pat patirti tam tikrą skausmo dozę. Autorės nuomone, taip grąžinamas etinis balansas. Buitiniu apsivalymu autorė laiko siekius nusimesti praeities naštą, pakeisti įvairius įpročius, atsiradusius autoritariniu ar smurtiniu laikotarpiu. Autorė konstatuoja, kad postsovietinėje Lietuvoje per pirmuosius du dešimtmečius buvo visiškai atsisakyta teisinės desovietizacijos, o buitinė desovietizacija nepaprastai išpopuliarėjo. Daugelį neigiamų nūdienos bruožų aiškinti kaip sovietinių įpročių pasekmę tapo ypač madinga, virto lietuvių mėgstama intelektualinio sporto šaka, kurią kultivuoja politikai, intelektualai, eiliniai piliečiai. Atskleidžiama, kad trečias būdas, kaip nustatyti dabarties santykį su traumine praeitimi, yra simbolinis apsivalymas. Tai bandymas išspręsti tą pačią moralinės asimetrijos tarp kaltųjų ir nekaltųjų problemą, tačiau pasitelkiamos ne teisinės, bet simbolinės priemonės. Pažymima, kad simbolinio apsivalymo šalininkai neatmeta teisinio apsivalymo, kuris dažnai yra neišvengiamas, tačiau yra įsitikinę, kad vien teisiniais svertais nepavyks nugalėti praeities. Konstatuojama, kad simbolinės formos - dialogas, pakartotinai reiškiama atgaila, kaltės prisiėmimas, edukacinės programos, memorialai, skirti aukoms pagerbti - yra veiksminga visuomenę konsoliduojanti jėga.Reikšminiai žodžiai: Apsivalymas; Atsakomybė; Bendruomenė; Desovietizacija; Kolaboravimas; Kolektyvinė atsakomybė; Laisvė; Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis; Lietuvos Sąjūdis; Nepriklausomybė; Simbolinis apsivalymas; Sąjūdis; Teisinis apsivalymas; Trauminė patirtis; Collaborationism; Collective responsibility; Community; Desovietization; Freedom; Independence; Juridical cleaning-up; Lustration; Reform Movement of Lithuania; Responsibility; Symbolic cleaning-up; Sąjūdis; Traumatic experience.

ENThe article analyses the significance of symbolic depuration from traumatic past. It is emphasized that depuration may be legal, domestic or symbolic. The primary aim of legal depuration is to provide victims of violence with some compensation for being hurt, also forcing the perpetrator to feel a particular dose of pain. According to the author, this helps to return ethic balance. The author indicates that domestic depuration involves aims to clear the burden of the past, and to change various habits occurring during authoritarian or violent period. The author also states that during the first two decades post-Soviet Lithuania had completely abandoned legal De-Sovietisation, while domestic De-Sovietisation had become very popular. It became popular to treat many negative features of today as the consequence of soviet habits; this practise cultivated by politicians, intellectuals and ordinary citizens is like an intellectual sport favoured by Lithuanians. It is revealed that the third way helping to indicate the relation between the present and traumatic past is symbolic depuration. It is an attempt to solve the same issue on moral asymmetry between guilty and not guilty; however, this method used not legal, but symbolic means. It is noted that supporters of symbolic depuration do not exclude legal depuration, which often is inevitable; however, they are convinced that legal measures alone are not able to deal with the past. It is stated that symbolic forms, such as dialogue, reuse of contrition, acceptance of blame, educational programmes, and memorials intended for the respect of victims effectively consolidate society.

• Ar žaidžiame nepriklausomybę? / Virgilijus Čepaitis. Kultūros barai. 2012, Nr. 6, p. 6-11.
• Nerimas [1] : svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos / Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikelėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Vasiliauskas, Vladas Žulkus. Vilnius : Tyto alba, 2012. 189 p.