Istorinės klaidos "filosofija"

LTStraipsnyje svarstoma Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio problematika, reaguojant į 2011–2012 metais žurnale „Kultūros barai“ tyrinėtojos Eglės Marcinkevičiūtės–Wittig publikuotą tekstą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Akcentuojamas naujos politologų kartos gimimas, kuri turi jau kitą, specifinį, požiūrį į Lietuvos Sąjūdžio ištakas, raidą ir rezultatus, o 1988–1990 metų Persitvarkymo procese dalyvavę visuomenės veikėjai jau yra suvokiami, ne kaip asmeniškai ir betarpiškai to meto realybę išgyvenę asmenys, o tiesiog kaip tyrimo objektas. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Vakarų individualizmas veikia pilietinės visuomenės gyvensenos ideologiją. Vakarų intelektualai siūlo į Sąjūdžio fenomeną žvelgti, kaip į to meto intelektualų kovą su komunistais. Šios kovos rezultatas buvo didėjantis laisvės pojūtis, tačiau toks požiūris yra labai vienpusis. Šiuolaikiniai politikos analitikai mėgina piršti mintį, jog Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje už laisvę kovoję visuomenės ir politikos veikėjai neteisingai tą laisvę suvokė. Ši nuomonė kvestionuojama, pabrėžiant, jog šiandien gyvieji Sąjūdžio dalyviai ir to meto įvykių liudytojai turi kitą šių sudėtingų kultūrinių ir politinių reiškinių vertinimo versiją. Sąjūdžio filosofija reiškė taikų ir draugišką Persitvarkymo idėjų sklaidos būdą. Mitingai, Roko maršas per Lietuvą, ekologinis judėjimas, paminklosaugos iniciatyvos buvo sutelktos vienam tikslui pasiekti, kurio to meto oficiali Lietuvos valdžia negalėjo sustabdyti. Tai buvo vienintelė Sąjūdžio „filosofija“.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis; Lietuvos Sąjūdis; Nepriklausomybė; Politinis radikalizmas; Sąjūdis; Tautinis komunizmas; Independence; National communism; Political radicalism; Reform Movement of Lithuania; Reform Movement of Lithuania (Sąjūdis); Sąjūdis.

ENThis article discusses on issues associated with Lithuanian Reform Movement, in response to the text published in journal Kultūros barai in 2011-2012 by the researcher Eglė Marcinkevičiūtė–Wittig called The Ruins of National Ethics or How to Kill the State Using the Hands of Intellectuals. The attention is drawn to the birth of a new generation of political scientists, which already has a different, specific approach towards the origin, development and results of Lithuanian Movement, while public personalities participating in the process of Reform in 1988-1990 are yet comprehended not as individuals surviving the reality at the time personally and immediately, but only as objects for researches. The article questions, how Western individualism influences the ideology of lifestyle of civil society. Western intellectuals suggest treating the phenomenon of the Movement as a fight at the time between intellectuals and communists. The result of this fight was the increasing sense of freedom; however, such approach is very one-sided. Modern political analysts try to imply that public and political activists fighting for their freedom in the Lithuanian Reform Movement had incorrect understanding of that freedom. This opinion is questioned emphasizing that today living activists of the Movement and witnesses of the events at the time have different version on the assessment of these difficult cultural and political phenomena. Philosophy of the Movement had expressed peaceful and friendly way for spreading of Reform ideas. Meetings, March of the Rock music around Lithuania, ecological movement, and initiatives for the protection of monuments were intended for one goal, which could not be stopped by official Lithuanian government at the time. That was the only philosophy of the Movement.