Asmeninių socialinių paslaugų deinstitucionalizacija pokomunistinėje Lietuvoje

LTVakarų visuomenėje septintajame dešimtmetyje kilęs deinstitucionalizacijos judėjimas siekė suteikti socialinių ir sveikatos paslaugų gavėjams didesnę galią ir reiškėsi kliento „ištraukimu“ iš stacionarios globos ir bendruomeninės globos paslaugų plėtra. Pokomunistinėse šalyse šis procesas tik prasideda. Straipsnio tikslas yra pristatyti ir įvertinti deinstitucionalizacijos proceso eigą ir rezultatus pokomunistinės Lietuvos asmeninių socialinių paslaugų (ASP) institucinėje ir organizacinėje struktūroje. Analizuojant Lietuvos ASP institucinės ir organizacinės struktūros raidą galima teigti, kad lygia greta vyko du procesai. Pirmasis – tai paveldėtos ASP organizacinės struktūros pritaikymas naujai kuriamai šalies institucinei struktūrai (kapitalizmas, demokratija, Vakarų kultūra). Radikalus paveldėtos ASP organizacinės struktūros išardymas ir pakeitimas alternatyvia struktūra niekada nebuvo politikos tikslas. Antrasis procesas yra asmens teises į savo veiksmų kontrolę palaikančios ASP institucinės ir organizacinės struktūros steigimas. Ir teisės aktų, ir organizacinių rodiklių analizės rezultatai leidžia teigti, kad ši institucinė ir organizacinė struktūra buvo ir yra plėtojama, tai ypač ryšku nuo 2006 metų. Siekiant paaiškinti tokią specifinę ASP raidą pokomunistinėje Lietuvoje, autorius remiasi neoinstitucionalistinės socialinės kaitos teorija. Apibendrinant galima teigti, kad pokomunistinėje Lietuvoje pagal Vakarų šalių pavyzdį formuojama ASP institucinė ir organizacinė struktūra, kuri apima tiek ilgalaikės globos, tiek bendruomenines paslaugas.Reikšminiai žodžiai: Asmeninės socialinės paslaugos; Deinstitucionalizacija; Pokomunistinė Lietuva; Deinstitutionalization; Personal social services; Post-communist Lithuania.

ENThe movement of deinstitutionalisation that was born in Western society in the 1960s aimed to provide recipients of social and health care services with a greater power and manifested in “pulling out” the client from institutional care as well as the development of community care services. This process has just started in post-Communist countries. The paper aims to present and evaluate the course and results of the deinstitutionalisation process in the institutional and organisational structure of post-Communist Lithuanian personal and social services (PSS). The analysis of the development of the institutional and organisational structure of Lithuanian PSS shows two simultaneous processes. The first process is the adaptation of the inherited PSS organisational structure to the newly created institutional structure of the country (capitalism, democracy, Western culture). Radical demolition of the inherited PSS organisational structure and replacement with an alternative structure have never been policy goals. The second process is the establishment of PSS institutional and organisational structure that supports a person’s rights to the control of own actions. The results of the analysis of both legal acts and organisational indicators lead to the conclusion that this institutional and organisational structure was and is developed, which is particularly evident starting with the year 2006. Seeking to explain this specific PSS development in post-Communist Lithuania, the author refers to the neoinstitutionalist theory of social change. The paper summarises that the PSS institutional and organisational structure has been formed in post-Communist Lithuania according to the Western example, covering both long-term care and community services.

• Ekonomika / Economics
• Sociologija / Sociology