Kas būtų, jeigu?.. : Kelios XIX a. Lietuvos istorijos alternatyvos

LTStraipsnyje kritiškai apžvelgiamos kai kurios istoriografijoje fiksuojamos lietuvių nacionalizmo XIX a. alternatyvos. Pirmoji alternatyva - lietuvių nacionalizmas susiformuoja ne etnokultūriniu, bet pilietinių vertybių pagrindu. Visgi etnokultūrinis lietuvių nacionalizmo pobūdis tam tikra prasme buvo neišvengiamas. Tai siejama su specifiniu inteligentijos formavimusi Vidurio ir Rytų Europos daugiatautėse imperijose, kur jiems buvo sunku įsitvirtinti tradicinėse imperijos struktūrose (administracijoje, mokyklose). Inteligentai, ieškodami paramos tarp valstiečių, stengėsi sureikšminti etnokultūrines vertybes ir socialines problemas bei tokiu būdu atsiribojo nuo tradicinio elito. Antroji alternatyva - susikuria ne lietuvių, bet žemaičių nacionalizmas. Nors žemaičių tarmė galėjo tapti bendrinės kalbos pamatu, tačiau vargu ar galėjo susiformuoti žemaičių nacionalizmas dėl etnonimo lietuvis, kuris buvo gerokai patogesni deklaruojant istorinį tęstinumą. Straipsnyje svarstoma ir istoriografijoje didesnio dėmesio nesulaukusi trečioji alternatyva - prorusiškos kultūrine prasme orientacijos galimybė, kuri atsirado XIX a. 7 dešimtmečio viduryje Rusijos valdžiai bandant įdiegti lietuvių kalboje rusiškas raides. Daroma prielaida, kad kitokia Rusijos tautinė politika būtų pakoregavusi lietuvių nacionalizmo raidą. Jeigu būtų ir toliau vykdoma Muravjovo pradėta atsargi politika ir neliečiamos religinių knygų, tuomet nebūtų kilusi stipri katalikų dvasininkijos opozicija, o pasaulietinės knygos rusiškomis raidėmis būtų turėjusios tam tikrą paklausą.Reikšminiai žodžiai: Adomas Kirkoras; Alternatyvioji istorija; Antanas Kulakauskas; Etnokultūrinės vertybės; Lietuvių nacionalizmas; Lietuvos istorija; Nacionalizmas; Nacionalizmo alternatyvos; 19 amžius; Žemaičių nacionalizmas; Adomas Kirkoras; Alternative history; Alternatives of nationalism; Antanas Kulakauskas; Ethnocultural values; Lithuania; Lithuanian History; Lithuanian nationalism; Nationalism; Samogithian nationalism; XIXth century.

ENThe article critically observes some XIX century alternatives of Lithuanian nationalism recorded in historiography. The first alternative states that Lithuanian nationalism was formed not on the ethnocultural basis, but on the basis of civil values. Nonetheless, in a sense ethnocultural nature of Lithuanian nationalism was inevitable. It is associated with specific forming of intelligentsia in multiethnic empires of central and Eastern Europe, where it was hard for them to assert themselves in traditional structures of the empire (in administration or schools). Intellectuals, seeking for support among peasants, were trying to give prominence to ethnocultural values and social problems, thereby distancing themselves from traditional elite. The second alternative states that there are two nationalisms, i.e. nationalism of Lithuanians and nationalism of Žemaičiai. Even though the dialect of Žemaičiai may become a base of everyday language, it is unlikely whether the nationalism of Žemaičiai could be formed due to the ethnonym Lithuanian, which was much more practical declaring historical continuity. The article also includes the third alternative, which did not receive enough attention in the historiography, i.e. the opportunity of the Pro-Russian orientation in the cultural sense, which occurred in the middle of 7th decade of the XIX century when Russian government was trying to introduce Russian letters to Lithuanian language. It is assumed that different national policy of Russia would have changed the development of Lithuanian nationalism. If Russians had continued the carefully planned policy of Muravjovas and had not interfered with religious books, then the Catholic clergy would not have opposed to the events as strongly as they did and lay books in Russian letters would have had some particular demands.